Rugpjūčio 2 dieną Luísa Sobral pasirodo sostinės Kristupo festivalyje, tai bus pirmasis atlikėjos koncertas Lietuvoje. Jame portugalų atlikėja pristatys savo naujausią albumą „DanSando“, kuriame – 11 originalių dainų, įrašytų tarp Lisabonos ir San Paulo. Luísa sako, kad vaikai ir įvykiai Ukrainoje ją paskatino sukurti šviesią, pozityvią odę gyvenimui.
Panašu, kad jai tai pavyko. Muzikos kritikai kalba apie itin asmenišką, intymią, bet kartu energija ir džiaugsmu trykštančią muziką. Vos pasirodęs Portugalijoje albumas tapo metų muzikiniu įvykiu bei geriausiai parduodamu įrašu!
Luísa, daug koncertuojate, keliaujate po pasaulį, kurį laiką gyvenote Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau tikrasis jūsų gyvenimas verda Portugalijoje šalia Lisabonos – fermoje su vištomis, šunimis. Dar turite ir šunų viešbutį!
Šunų viešbutis – labiau vyro reikalas, tai jis juos prižiūri, dresuoja! Portugalijoje nėra paprasta gyventi, ši šalis turi daugybę trūkumų – atlyginimai siaubingai maži, mokesčiai – didžiuliai. Jei jau gyveni Portugalijoje, tai tik todėl, kad myli šią šalį iš visos širdies.
Beveik visi mūsų draugai studijavo ir kurį laiką gyveno užsienyje, bet, vos tik pradėjo kurti šeimas, grįžo atgal. Ne dėl to, kad būtų gavę gerus darbo pasiūlymus, dėl vaikų. Juos auginti čia gera: turime ir šiek tiek sniego žiemą, ir nuostabius paplūdimius, ir gerą klimatą.
Vienintelis dalykas, kurio bijau kaime, yra mūsų gaidys – kiaušinių rinkti einu su lazda. Jis nutukęs, piktas ir mane puola.
Aš augau mieste, bet visas atostogas leisdavau pas močiutę kaime. Šiandien man be galo gera matyti ir savo vaikus, kurie žaidžia lauke, karstosi po medžius ar kuičiasi lauke įrengtoje purvo virtuvėje. Norėjau, kad jie turėtų būtent tokią vaikystę, o ne bijotų kiekvieno vabalo ir voro, kaip bijo į svečius atvažiavę mūsų miestiečiai draugai.
Vienintelis dalykas, kurio bijau kaime, yra mūsų gaidys – kiaušinių rinkti einu su lazda. Jis nutukęs, piktas ir mane puola.
Portugalija turi ne tik senas kaimo, bet ir muzikos tradicijas – iš jūsų šalies skamba fado, bosanova. Ar muzika, kurią jūs kuriate klausytojams ir pasauliui, taip pat perduodate svarbias kultūrines žinutes?
Mano kūryboje labiau už viską yra svarbi žinutė. Gal aš ir nenešu žinios apie portugališkos muzikos tradiciją, bet savo mintimis dalijuosi portugalų kalba. Ilgą laiką buvo galvota, kad mūsų kalba yra prastesnė už Brazilijos portugalų kalbą, kad ji grubesnė, ne tokia melodinga. Tačiau pastarąjį dešimtmetį, jaučiu, vis stipriau per muziką įsimylime savo kalbą. Gražu stebėti tokią mano kartos kaitą. Prieš dainuodama stengiuosi papasakoti, apie ką bus daina, kokią istoriją ji pasakos, kad klausytojai galėtų keliauti kartu su manimi, net ir nesuprasdami žodžių. Portugalų kalba yra sujungta su mano širdimi.
Muzikinės gastrolės po pasaulį gana stipriai skiriasi nuo įprasto turistavimo. Ar jums taip pat pavyksta pažinti šalį per klausytojų energiją?
Sutinku ir atviresnės, ir uždaresnės publikos. Mokausi priimti, kad būna įvairių reakcijų. Būtų netaktiška vardyti šalis, tačiau būna tokių vietų, kuri publika nepašoka iš vietų po pirmos dainos. Nebūtinai tai reiškia, kad jiems nepatinku, tiesiog jų kultūroje jausmai reiškiami kitaip.
Mano pasirinkimo menkinimas baigėsi tik tada, kai žmonės pradėjo mane atpažinti dėl muzikos, kurią kuriu.
Anksčiau buvau per jauna, kad tai priimčiau ir suprasčiau, lūžis įvyko tada, kai po vieno, mano nuomone, labai šalto ir nejaukaus koncerto į sceną buvau iškviesta penkis kartus, o klausytojai vis plojo, plojo ir plojo. Tačiau negaliu meluoti: esu pietietė ir nuo pirmosios koncerto akimirkos šurmuliuojanti salė man labai patinka. Tada jaučiu – tarsi jie visi mane apkabintų ir nepaleistų iki pat koncerto pabaigos.
Pati koncertuose niekada nerėkiu, esu iš tų, kurie tyliai klauso. Argi ne paradoksas? Tai kaip galiu leisti sau galvoti, kad tas, kuris nerėkia iš džiaugsmo, kai dainuoju, nesimėgauja? Mes, muzikantai, turime didelį ego. Su juo reikia nuolatos dirbti.
Yra nemažai žmonių, kurie užaugę svajoja tapti aktoriumi arba dainininku. Ar kada jautėte, kad jūsų pasirinkimai nėra priimami rimtai?
Augau sakydama būtent taip: noriu tapti dainininke ir aktore. Jaučiau begalinę meilę teatrui, jam atidaviau ne vienus metus. Mano šeima – nuostabi. Šiek tiek hipiška, nors aplinka, kurioje užaugau, o ir mokykla, buvo prabangi, snobiška. Kai pasirinkau muzikos studijas, tėvų draugai, mane pamatę, kiekvieną kartą klausdavo: „Vis dar žaidi su muzika?“ Lyg muzika būtų paikas hobis, nerimtas užsiėmimas, netikra profesija. Toks mano pasirinkimo menkinimas baigėsi tik tada, kai žmonės pradėjo mane atpažinti dėl muzikos, kurią kuriu. Tada viskas apsivertė ir klausinėtojai pradėjo žavėtis mano talentu bei pasiekimais! Argi ne absurdas?!
Motinystė ne tik kūrėjų gyvenimą apverčia aukštyn kojomis. Ar mamos patirtys suteikė naujų spalvų kūrybai?
Daugiau susikaupimo. Dabar neturiu tiek daug laiko kūrybai, taigi tai, ką turiu, išnaudoju labai produktyviai. Visada buvau jautri, tačiau tapusi mama sugebu geriau išreikšti emocijas. Anksčiau dainas rašiau apie kitus žmones, išgalvodavau jų istorijas. Dabar rašau apie save, kaip aš jaučiuosi – lyg manyje radosi daugiau sluoksnių ir gebėjimas apie juos kalbėti, ne tik išjausti.
Visada buvau tiesiog puiki liūdnų dainų rašytoja, tačiau tada, kai gimė vaikai, supratau, kad noriu kurti ir tokias dainas, pagal kurias kartu su jais galėčiau šokti. Mano naujame albume atsirado šviesių, linksmų dainų – tai mano kūrybos pusė, kurios dar niekas negirdėjo. Vaikai mane išmokė, kaip muzikoje reikšti džiaugsmą.
Kaip keturių vaikų mamai nepersiplėšti tarp sėkmingos karjeros ir neišvengiamos buities?
Mums kažkodėl patinka apsimesti, kad viską galime padaryti patys, kad mums nereikia pagalbos. Netiesa. Aš turiu nuostabią auklę, kuri prižiūri mažiausią vaiką, be to, mudviejų su vyru santykiai paremti lygybe. Abu auginame vaikus, ir mums labai pasisekė, kad turime lankstų darbų grafiką. Kiekvienos savaitės pradžioje sudėliojame planą, kaip gyvensime tą savaitę, – nuo rutinos abu išprotėtume. Keturi vaikai reiškia ne tik dėmesio paskirstymą ir nuolatinius žaidimus, bet ir daug maisto, skalbimo, kasdienės buities. Be pagalbos būtų sunku išsiversti.
Gaila, kad mano tėvai neturėjo daugiau vaikų, būtume sukūrę nerealią grupę.
Kaip mama tu nuolat ką nors darai arba ko nors nepadarai iki galo, – be kaltės jausmo gyventi turbūt yra neįmanoma. Su kažkuriuo iš keturių praleidi mažiau laiko, negu tą minutę reikia. Mano psichoterapeutas pasakė labai gerą dalyką – blogi tėvai vaikui yra siaubinga. Tie, kurie juos skriaudžia ar neprižiūri. Pernelyg geri tėvai taip pat vaikams nėra gėris, užtenka būti pakankamai geram, nereikia kasdien siekti Metų mamos titulo. Reikia stengtis išlaikyti balansą ir nenuklysti į keistus radikalumus.
Kompozitoriaus darbas – kurti muziką kitiems. Ar būna, kad sukūrusi ir paleidusi dainą gailitės nepasilikusi jos sau?
Pirmą kartą su tokia situacija susidūriau prieš mėnesį. Turėjau atiduoti dainą kitam atlikėjui, nors būčiau ją mielai pasilaikiusi sau. Taip niekada nebuvo nutikę! Tiesą sakant, tėtis, jei tik galėtų, neatiduotų nė vienos mano dainos, jam atrodo, kad kiekviena nauja yra pati geriausia. Kai kuriu dainą, dažniausiai kuriu ją būtent atlikėjo balsui ir asmenybei. Lyg siuvu suknelę kitai, jos juk pati neužsivilkčiau.
Ar turite laisvę pasakyti „ne“ muzikantams, kurie nori, kad jiems sukurtumėte dainą?
Tai labai svarbu. Yra buvę, kad daina galiausiai pasirodo visai ne tokia, kokia buvo kurta, ir man nepatinka. Šiandien savo kūrinius atiduodu tik tiems, kurių muzikinį stilių ir skonį gerai pažįstu ir jais pasitikiu.
Dainų rašymas yra tarsi jums įduotas įrankis. Ar dainas išgyvenate, išjaučiate, ar kartais užtenka tiesiog atsisėsti prie kompiuterio ir jos gimsta?
Esu pamišusi dėl kūrybos proceso, turiu netgi tinklalaidę, kurioje 32 epizodai apie tai, kaip dainas kuria kiti kūrėjai. Man patinka suprasti, kaip idėja gali virsti daina.
Dainas kuriu nuo 12 metų – viskas, ką darai ilgai ir dažnai, yra įgūdis. Kartais sėdu rašyti turėdama idėją galvoje, o kartais – be jos. Sakinys galvoje suskamba tada, kai pradedu groti gitara ar pianinu. Pavyzdžiui, vakar ant stalo buvo rožių. Tada klausiu savęs: kodėl ten buvo rožių, kas nutiko? Atsakau sau: tu jas skynei prieš išeidama. O kas išėjo? Koks žmogus? Kodėl? Ar jis skubėjo? Pradeda darytis įdomu, tad ir klausinėju savęs, kol užčiuopiu siūlo galą.
Su vaikais prieš miegą kiekvienas pasakome nors vieną dalyką, už kurį esame dėkingi. Labai geras pratimas.
Kaip apibūdintumėte savo gyvenimą? Ar jis yra toks, apie kokį svajojote?
Visada norėjau gyventi ramiai, ten, kur tylu. Kur galėčiau apsižvalgyti ir pagalvoti: „Oho, čia mano gyvenimas, čia gyvenu aš! Esu palaiminta.“ Šiandien kaip tik baigėme rekonstruoti seną šiltnamį į mano kūrybinį namelį. Jis bus visas stiklinis! Kur pažvelgsi – ten gamta. Visada norėjau daug vaikų, keliauti, žaisti ir kurti muziką. Man nieko daugiau nereikia, tik kad viskas liktų taip, kaip yra dabar.
Augau katalikų šeimoje, gerai atsimenu maldas prieš einant miegoti, kiekvieną vakarą dėkodavome už ką nors. Su vaikais stengiamės daryti tą patį – kiekvienas pasakome nors vieną dalyką, už kurį esame dėkingi. Kartais būnu labai pavargusi, noriu tik eiti į lovą ir skaityti, tačiau šis ritualas padeda pažvelgti į kiekvieną dieną naujomis, dėkingumo pilnomis akimis, net jei diena buvo sunki ir ilga. Labai geras pratimas.
Turbūt retas interviu apsieina be klausimo apie jūsų brolį, „Eurovizijos“ dainų konkurso laimėtoją Salvadorą. Broliai ir sesės vargiai užauga be konkurencijos. Jau išaugote ją?
Gal dar ne? Juokauju – vienas kitą be galo gerbiame. Džiaugiuosi, kad jis klauso mano patarimų ir dalijasi su manimi įžvalgomis apie muziką, kurią kuriu. Dabar mudu esame tikri partneriai, nors Salvadoras – jaunėlis, visada ėjęs paskui mane. Pradėjau groti, rašyti muziką ir studijuoti pirma, jis visada stengėsi mane pasivyti. Tačiau tik ne dabar.
Esame didžiausi vienas kito gerbėjai. Visada sakau, kad man be galo pasisekė, jog turiu tos pačios profesijos brolį. Kartu būdami scenoje jaučiame nuostabų ryšį, tokio niekur kitur nerasi ir specialiai nesukursi. Gaila, kad mano tėvai neturėjo daugiau vaikų, būtume sukūrę nerealią grupę.
