– Kaip ir kada šokiai atsirado tavo gyvenime?
– Aš pradėjau šokti 2012 metais, tačiau tie šokiai atsirado gana netikėtai. Pradžioje man ta kultūra buvo keista, nes pats domėjausi ir lankiau krepšinį, o čia kažkas visiškai naujo, nematyto. Pamenu, sėdėjau namie, žiūrėjau įvairius video „Youtube“ platformoje ir vienas konkretus vaizdo įrašas labai užkabino – „Les Twins“ šokėjų pasirodymas „World of Dance“ šokių turnyre. Pamačiau juos ir pagalvojau, kaip „kietai“ būtų taip sugebėti.
Atsirado daug motyvacijos ir nusprendžiau pabandyti išmokti šokti – įsijungiau per kompiuterį „tutorial’ą“ ir bandžiau namie atkartoti judesius. Toliau domėjausi tais dvyniais šokėjais, jų šokių grupe „Criminals crew“, visokiais šokių turnyrais ir pagalvojau „kodėl gi ne?“.
Jau po mėnesio galvojau, kad aš čia labai geras šokėjas ir keliavau į normalią šokių studiją, į pažengusių grupę, iš kurios netrukus mane išmetė.
– Ar visą laiką žinojai, kad būsi šokėjas, šokių mokytojas?
– Aš norėjau būti šokėju, norėjau būti toks geras, jog kažkada mane pakviestų pravesti seminarą, buvau užsibrėžęs sau tokį tikslą. Tačiau niekad nebūčiau pagalvojęs, jog galiu būti mokytoju. Vienas draugas, kuris ANT studijoje šoko prieš man pradedant, mane pastebėjo ir vos grįžo iš užsienio į Lietuvą „užmetė“ man mintį – „tu nenorėtum treniruoti?“.
Aš tada visai nedrąsus buvau, neįsivaizdavau savęs mokant kitus, tai tas pasiūlymas liko pakibęs ore. Po kiek laiko pats Dainius, ANT studijos savininkas, man pasiūlė pradėti nuo mažylių grupės. Jie mažiukai, man čia tik pradžia, bus pats tas. Čia ir pradėjau mokytojo kelią.
– Tu esi hip-hop šokių stilių atstovaujantis mokytojas, kodėl pasirinkai būtent šį stilių?
– Manau, kad tik dėl muzikos. Aš hip-hopo pradėjau klausytis būdamas kažkur aštuonerių, kai su šiuo žanru mane supažindino pusbrolis. Pamenu, jis atsiuntė nemažai muzikos į kompiuterį ir viską sudėjo į vieną aplanką, kuriame ir dominavo tokie atlikėjai, kaip 50 Cent, Eminemas, Dr. Dre, Snoop Doggas, Rihanna.
-
Susituokė „Lietuvos talentų“ šokėjai Auggy ir Violeta DaQueen: poros rankas papuošė juodi žiedai
-
Šokėjai Violeta DaQueen ir Auggi taps tėvais: apie ypatingai praneštą žinią ir gydytojos frazę
-
Tėvais tapę šokėjai Violeta DaQueen ir Auggi atskleidė kūdikio vardą: jis – itin retas
-
Kompozitorius Arvydas Malcys – apie misiją pakylėti ir suteikti tikėjimą
– Ar esi bandęs kardinaliai keisti savo šokių stilių?
– Nelabai, tik prasidėjus mano šokių kelionei, iškart labiausiai pajaučiau hip-hopą. Aišku, spėjau išmėginti visus stilius, kad gaučiau pagrindą, žinių ir galėčiau panaudoti jų elementus šokant kitu stiliumi.
– Ar susilaukei palaikymo iš tėvų? Iš artimos aplinkos, mokytojų neteko girdėti tokių frazių kaip „čia ne darbas“?
– Iš mamos buvo finansinis palaikymas, duodavo man pinigėlių treniruotėms, bet vis tiek į tai žiūrėjo kaip į paprastą užklasinę veiklą, kaip į būrelį, neįsivaizdavo, kad čia galima siekti karjeros, kad galima iš to užsidirbti.
Tėtis tai nelabai taip ir domėjosi, toks labiau „okay, šoki, tai šok“. Tėvai labiau įsitraukė į mano veiklą, ypač tėvas, kai buvome projekte „Lietuvos talentai“ ir jie pamatė mus šokant per televizorių. Iki to laiko, buvo klausimai iš tos serijos – „kada studijuosi kažką normalaus?“ .
– Ar buvo kažkada gyvenime etapas, kai galvojai, jog viskas, reikia su tuo „rišti“?
– Nelabai teko dar galvoti apie tai, 2012 metais pradėjau šokti, man buvo maždaug apie 15-16 metų ir aš po dviejų metų jau vedžiau pirmą savo treniruotę. Gavau tas savo pirmas „kapeikas“, grįžtu namo, ten kažką nuperku mamai ir mane tai labai užmotyvavo.
Aš pradėjau dar daugiau treniruočių vesti, pats – dar daugiau treniruotis, dalyvauti turnyruose Lietuvoje, užsienyje. Taip augau, augau ir nesukakus net aštuoniolikai jau išsikrausčiau iš tėvų ir gyvenau, kaip sakoma, visiškai „ant savo subinės“. Tai va, mane ta ankstyva sėkmė labai motyvavo ir aš nusprendžiau ties tuo nesustoti, investuoti dar labiau į save ir savo tikslus.
– Kaip įkvėpi save, kai kyla noras pasiduoti ar pritrūksta motyvacijos?
– Iš tikrųjų turiu nemažai būdų, vienas iš jų – mėgstu žiūrėti anime filmus. Čia ir veikėjai ir pačios istorijos yra labai įkvepiančios, iš ten semiuosi to mentaliteto –„nepasiduok ir eik treniruotis, nuosmukis yra neišvengiama gyvenimo dalis“. Tai va, tas yra vienas iš motyvacijos šaltinių.
Kitas yra susipažinti su naujais šokėjais, sukontaktuoti, pasidalinti mintimis, patirtimi. Renginyje, varžybose tu visąlaik pamatysi, pažinsi kažką naujo, kas įkvėps.
Toliau seka kelionės, aš labai mėgstu Japoniją ir kiekvieną kartą grįžęs į Lietuvą aš jaučiuosi, kaip pakeitęs savo „batarkę“, tarsi naują telefoną gaučiau, kur iš karto šimtas procentų.
– Esi minėjęs, jog tik neturint plano B gali nuversti kalnus, bet ar pats kažkada turėjai planą B?
– Visąlaik važiuoju su ta mintimi, jog nereikia galvoti „o kas jeigu?“, nes šita mintis gali sugriauti visą procesą ir tada tu neatiduosi šimto procentų savęs, tos negatyvios mintis atims iš tavęs tuos procentus.
Bet įsivaizduokim variantą, kas jeigu ne šokiai. Mokykloje man labai patiko piešti, kurti ir prieš pradėdamas šokti aš stipriai svarsčiau apie dizainą, interjero dizainą arba grafini dizainą.
Visąlaik važiuoju su ta mintimi, jog nereikia galvoti „o kas jeigu?“, nes šita mintis gali sugriauti visą procesą ir tada tu neatiduosi šimto procentų savęs.
Tuo pačiu metu, kai pradėjau šokti ir vesti pamokas, aš pradėjau mokytis, kaip naudotis fotošopu. Studijos savininkas Dainius suteikė man tokią galimybę ir pasakė „išmok, galėsi plakatus maketuoti“. Tai va, pavyko ir porą plakatų padaryti tada. Netgi dabar tas įgytas žinias aš naudoju dirbdamas studijoje, kažko reikia – moki ir gali pats pasidaryti.
– Kaip atrodo kūrybinis procesas ruošiant naują choreografiją ar šokių pasirodymą?
– Pradžioje man turi patikti kažkoks „gabalas“, kurį ar mašinoje, ar studijoje išgirstu ir iškart pajaučiu tą dainą. Suprantu, jog noriu su ta daina kažką padaryti, nesvarbu, ar tai būtų improvizacija, ar choreografija.
Jeigu choreografija, tai ryte vykstu į studiją, pasileidžiu tą dainą ir bandau improvizuoti, rasti tinkamą choreografinę stilistiką. Kai kažką jau susigalvoju, pasistatau telefoną, nusifilmuoju tris variantus ir žiūriu, kuris gražesnis. Kartais būna, kad visi nepatinka, kartais būna, kad iš pirmo karto pavyksta. Būna visaip, būna – nusifilmuoji labai greitai, būna užstringi prie vienos vietos valandą, pradedi nervintis ir nusprendi „ne šiandien“.
– Koks yra didžiausias iššūkis mokant šokti kitus?
– Būna sunku priderinti lygį prie visų, vieni šoka jau septynerius metus, kiti trejus, o kažkas gal gal ir vienerius. Kai kurie ateina į grupę, kur kartais jiems yra dar per anksti būti, tu mėgini mokyti ir neužtrukti nei per ilgai, nei per trumpai ir rasti tą aukso viduriuką, tačiau tai nelengva, kai žmonių lygis skiriasi.
– Ar yra šokių stilius, kurį mokytis visada norėjai, bet dar neišdrįsai?
– Visąlaik norėjau electro dance išmokti, tai stilius, kai šoki pagal elektroninę muziką ir pagrindiniai judesiai yra atliekami rankomis.
Lietuvoje tai kažkada vadino tecktonik šokiais, nors originalus pavadinimas yra electro dance, atsiradęs Paryžiuje. Ten šio stiliaus kultūra yra labai išsiplėtusi ir norėtųsi, jog ji pasiektų ir Lietuvą. Tikrai lankyčiau treniruotes, nes pats dabar fiziškai nespėju apsiimti naują stilių.
– Kaip vertini šokio kultūros vystymąsi Lietuvoje?
– Ta kultūra labai kilo, lygis sparčiai augo, bet tada šokėjus sukrėtė pandemija, kuri viską sustabdė. Atsimenu, bandėm tada pamokas vesti per „zoom’ą“, kur sėdi vaikas su broliu kambary, ten kažkur dar vaikšto tėvas, „knisa“ jam protą ir tu bandai vaiką kažko išmokyti. Tai teko dirbti ir šokėjais, ir mokytojais, ir dar psichologais.
Nemažai šokėjų , kurie buvo tikrai talentingi, metė šokius, aš pats tada praradau tikrai perspektyvių mokinių. Tai va, COVID-19 padarė tą pauzę, bet po jo toks dvejopas dalykas nutiko. Pirma, buvo sunku, nes visi tapo antisocialūs, užsidarę, nebemokėjo bendrauti – stovi 40-imt žmonių grupėje, aš įeinu į salę ir tiesiog tyla, galvoju „wow, kaip nejauku“.
Tačiau tada atsirado toks alkis po tos pandemijos – alkis gyvoms treniruotėms, seminarams su užsieniečiais, stovykloms. Tas alkis tęsiasi iki dabar ir yra priežastis tokio spartaus šokių vystymosi Lietuvoje.
– Kalbant apie profesionalius šokėjus, kaip mes atrodome pasauliniame kontekste?
Pamenu, kalbėjausi su treneriu iš Australijos ir jis paklausė, ar mes filmuosimės toje žinomoje studijoje, kur yra šviečiantis LED logotipas.
– Mes labai gerai atrodome. Aš visąlaik, kai pasikviečiu iš užsienio šokėją, pasiklausysiu jo – „ką manote apie Lietuvą? Ką apie mus žinote?“. Jie man atsako, kad jie žino mus, jie žino mūsų šokėjus, mūsų šalį ir tik mums atrodo, jog apie mus niekas nežino, tačiau taip nėra.
Pamenu, kalbėjausi su treneriu iš Australijos, kuris viešėjo Lietuvoje, ir jis paklausė, ar mes filmuosimės toje žinomoje studijoje, kur yra šviečiantis LED šviesų logotipas. Man buvo sunku patikėti, kaip kažkokia maža studija mūsų nedidelėje Lietuvoje yra žinoma vienose didžiausių pasaulio valstybių. Džiugu, jog su visa šokių bendruomene pavertėme Lietuvą matoma.
– Ar susilauki daug žvilgsnių dėl savo tatuiruočių, plaukų, nulakuotų nagų?
– Jaunimas dažniausiai viską priima, viską supranta, bet vyresnė karta vis dar turi nusistatymą. Vieną kartą važiavau automobiliu, sustojau prie šviesoforo, pasižiūrėjau, kas sėdi šalia stovinčiame automobilyje, į mane pasižiūrėjo moteris, išsigandusi persižegnojo ir nuvažiavo. Visko būna.
Yra kartą priėjusi močiutė, kažkur septyniasdešimties metų, ir pasakiusi, kad aš labai gerai atrodau ir ji neturėjo drąsos jaunystėje taip atrodyti. Man buvo žiauriai faina ir miela. Bet būna, kai mane pamatę, nenoriu keiktis, žmonės iš „p“ raidės žodį pasako ar dar kokį. Aš pradėjau į tai nebereaguoti, žinau, kad tai niekur nedings ir man neapsimoka veltui naudoti savo gerą energiją.
– Daug kas apie jus sužinojo po pasirodymo 2017 metų „Lietuvos talentų“ sezone. Ar tikėjotės tokios sėkmės?
– Aš asmeniškai galvojau, kad niekas nežiūri teliko, bet „Lietuvos talentai“ pakeitė mano nuomonę. Nors laidoje ir patekome į finalą, bet pinigų iš to visiškai neužsidirbome, nauda iš to mus tokia, kad gavome reklamos – prieš „Lietuvos talentus“ studijoje turėjome apie 200 vaikų, po pasirodymo televizijoje tas skaičius išaugo iki 400-500.
Prieš tai visi kritikavo mus dėl šito sprendimo, sakė, jog mes piginamės, bet būtent telikas labai padėjo mūsų karjerai, nors ir nesitikėjome, kad taip nutiks.
– Kaip patys žvelgėte į pasirodymą televizoriuje, nebuvo kilusių abejonių?
– Per atrankas buvo žiauriai baisu, nes varėm į projektą, kur nė vienas teisėjas nėra šokėjas. Čia absoliučiai nauji vandenys, niekas tavęs nežino, niekas nežino apie tavo gyvenimą, tavo sugebėjimus ir tu turi sugebėti nustebinti Lietuvos įžymias personas.
Mes nežinojome, ar apskritai mums leis dalyvauti atrankose, nes dažnai yra neigiamas požiūris į šokėjus, toks – „kas čia tie šokėjai?“
Žinoma, mes buvome pasiruošę blogiausiam scenarijui, o viskas įvyko atvirkščiai. Kai pavyko pirmą kartą, tai antram pasirodymui jau atsirado daug daugiau pasitikėjimo savimi .
– Koks tavo įsimintiniausias pasirodymas?
– Per savo pirmas atrankas į šokių kovas galvojau, kad nualpsiu, kaip buvo baisu, nes ten buvo labai daug žinomų šokėjų. Aš dar buvau visiškai žalias šokiuose, net metų dar nešokau, ir kiti šokėjai, tuo užsiimantys daug ilgiau nei aš, mane skatino pabandyti.
Dar vienas įsimintinas pasirodymas buvo, kai mane pakvietė kaip svečią choreografą pasirodyti Paryžiuje vykusiame renginyje „Beyond the moves“. Tada tikrai pagalvojau „Mama, man pavyko“.
Paskendęs adrenaline išėjau ant scenos, pašokau, kaip ir viskas gavosi neblogai, nors ir tikėjausi blogiausio. Tai man čia buvo milžiniškas žingsnis į priekį prieš tiek žmonių pasirodyti, kai visos akys nukreiptos į tave. Net iki dabar jaučiu tą stresą prieš pasirodymą, bet pirmieji kartai tai visiškas kosmosas buvo.
Dar vienas įsimintinas pasirodymas buvo, kai mane pakvietė kaip svečią choreografą pasirodyti Paryžiuje vykusiame renginyje „Beyond the moves“. Tada tikrai pagalvojau „Mama, man pavyko“.
– Kaip suvaldai savo emocijas prieš pat pasirodymą?
– Kažkas man yra pasakęs, kad „jeigu prieš pat pasirodymą tau nėra baisu, nejauti streso – vadinasi, tau neberūpi“ ir man šie žodžiai labai įsiminę. Aš nuolat sau tai primenu ir galvoju „tu jaudiniesi – tai visiškai normalu“.
Emocijų valdymas priklauso nuo to, ar tu introvertas, ar ekstravertas. Aš esu introvertas, jeigu yra koks naujas žmogus, aš į jį tiesiog žiūrėsiu, stebėsiu, bet tikrai nekalbėsiu, tik tada, kai jau susipažįstu – negaliu nustoti kalbėti. Todėl prieš šokių kovas man labai padeda šiek tiek pabūti vienam, pasiklausyti kokios mėgstamos muzikos, kuri tave atpalaiduoja arba užveda, taip užmirštu visa stresą.
Žinoma, tenka pasikalbėti kartais ir su savimi, nuraminti dėl streso kilusias mintis. Stengiuosi nepamiršti, dėl ko apskritai pradėjau šokti – nes tuo mėgaujuosi.
– Ar turi patarimų jauniesiems šokėjams, kurie bijo rizikuoti ir siekti savo svajonių?
– Gal šiek tiek lėkšta, bet tinka tas pasakymas – „kas nerizikuoja, tas negeria šampano“. Jeigu tu turi nors vieną mintį, kad kažko nori, pavyzdžiui, nori prieiti prie panelės, nors bijai, tu vis tiek turėjai ta mintį, jog „nori“.
Pagalvok, jeigu kiekvieną kartą tą „nori“ mintį paverstum veiksmais. Nori, tarkim, išmokti plaukti – negalvok per daug ir iškart užsirašyk į plaukimo treniruotes, nepavyks – tai nepavyks, yra dar šimtas dalykų, kuriuos gali išmokti gyvenime. Nebijok bandyti, rizikuok.
