Ant parketo M.Malinauskaitė sukosi su Martynu. Pora kartu šoko dešimtmetį. Kaip pasakojo Mantė, ji jau vaikystėje suprato, kad negali be scenos. Ji juokdamasi prisimena mamos Kiaulės vaidmenį pasakoje „Katės namai“, kurioje vaidino būdama 10-ties. „Nejaučiau jokio gėdos jausmo, nors pasakoje katės atrodė kaip princesės, o aš buvau Kiaulė. Man atrodė, kad tai pagrindinis vaidmuo, nes buvau vienintelė“, – prisiminė Mantė.
Vaikystėje pradėjote šokti, kaip šis pomėgis užsiliko iki šių dienų, nes dažnai vaikai suaugę meta savo užklasines veiklas?
Kaip ir minėjau, nuo pat vaikystės po pamokų dienas leisdavau vaidindama ir šokdama. Išvykusi mokytis į Vilnių, pirmiausia įstojau mokytis aktorinio scenos meno, kursui vadovavo garsus režisierius ir aktorius Valentinas Masalskis. Norinčių įstoti buvo apie 100, o įstojome tik 16 žmonių. Todėl iki šiol visiems sakau, jog mano visų svajonių išsipildymą lėmė šis stojamasis egzaminas. Egzamino metu prieš profesorius, žymiausius aktorius, choreografus, režisierius turėjau vaidinti, šokti, dainuoti, sekti pasakas, deklamuoti eilėraščius, šūkauti ir visaip kitaip per pateiktas užduotis įrodyti, jog esu verta mokytis aktorinio meno. Per savaitę, kuomet vyko stojamieji egzaminai, netekau net 5 kilogramų svorio.
Po kiek laiko man teko palikti šią specialybę, tačiau toliau studijavau šokio pedagogiką. Kai buvau pirmame studijų kurse, pamačiau prie šokių salės pakabintą skelbimą, kuriame buvo skelbiama atranka: „Operos ir baleto teatre ieškomi šokėjai spektakliui „Traviata“. Aš net nesudvejojau, ėmiau ir atėjau į atranką. Taip ir patekau į pirmą spektaklį.
Buvau pastebėta, todėl pakvietė ir į antrą spektaklį „Figaro vedybos“. Na, aišku, kad aš balerina niekada nebebūsiu, bet operose šokti yra taip pat labai smagu. Pamenu, kad po „Traviatos“ spektaklio išėjome į sceną nusilenkti ir aš nesulaikiau ašarų. Žinojau, kad tai nebuvo labai sunki choreografija, bet vien tas, kad aš esu Operos ir baleto teatro scenoje mane labai sugraudino. Supratau, jog svajonės pildosi.
Vėliau teko šokti masinėse scenose Gyčio Ivanausko režisuojamuose spektakliuose „Orlando“ ir „Fobijos“. Dar vėliau patekau šokti į televizijos projektą „Tu gali šokti“. Tai buvo kažkas nepaprasto mano gyvenime. Klykiau, verkiau ir 100 kartų pasakiau, kad negaliu patikėti. Aš iš tikrųjų nesupratau nieko, aš nesuvokiau, kad aš, Mantė, šoksiu projekte „Tu gali šokti“. Ar taip gali būti? Po savaitės prasidėjus repeticijoms supratau, jog „taip“. Man šokis yra kaip maistas, o be maisto aš negaliu gyventi. Manęs niekur nerasite tokios laimingos kaip šokių salėje ar scenoje.
Kaip pradėjote šokti klubuose? Kur teko keliauti ir su kokiomis žvaigždėmis susipažinti darbo metu?
Projekte susidraugavau su viena šokėja, kuri man pasiūlė sezoninį darbą ir dirbti su „Purestar Managament“ agentūra: šokti Kanų „Gotha“ klube. Sutikau, nes žinojau ją esant profesionalia šokėja. Apsispręsti padėjo ir tai, kad į Kanus vyksime drauge. Prieš tai turėjau nelabai kokią nuomonę apie šokimą klubuose, nes vertinau tik profesionalų šokį scenoje. Tačiau labai džiaugiuosi, kad jog tada paklausiau savo draugės ir išvykau užsidirbti. Kardinaliai pakeičiau savo nuomonę.
Nieko panašaus, ko aš buvau prisiklausiusi, nepamačiau: nei jokių narkotikų, nei jokių turtingų vyrų. Mane supo labai protingi, išsilavinę, talentingi žmonės. Darbe netgi pasirodė viskas per griežta: visos merginos turėjome nustatytą valandą, kada turime grįžti po darbo į namus, kiekvieną pirmadienį buvo tikrinamas svoris. Už priaugtą svorį buvo taikomos piniginės baudos. Vėliau taip pat su šia agentūra teko pabuvoti Marbeloje, Briuselyje ir net Abu Dabyje. Viską prižiūrėjo agentūros vadovas Stefanas Zagre‘as, sulaukiau didelio jo pasitikėjimo ir buvau pakviesta kurti choreografijas viename iš jo rengiamų projektų.
Dirbama su šia agentūra daug keliavau ir susitikau su tokiomis žvaigždėmis kaip Busta Rhymes, Akonas, Paris Hilton, Chuckie, Rickas Rossas, Fat Joe, Davidas ir Cathy Guetta, Martinas Solveigas, Bobas Sinclaras, Solomun, Guy Gerberis.
Paryžiuje susipažinau su Beyonce šokėjais dvynukais Les Twins – Laurentu ir Larry Bourgeois. Taip pat teko lankyti šokių pamokas pas vieną žymiausių pasaulio šokėjų ir choreografų Yanis Marshallą. Tad įspūdžiai tik patys geriausi ir niekada nepamirštami. Taip ir prasidėjo mano kelionės.
Praeitą vasarą buvau pastebėta žymiausio klubo pasaulyje „Pacha-Ibiza“ administratorių ir pakviesta šokti ten. Turėjau nerealią vasarą. Šokdama vilkėjau garsių Madrido dizainerių kostiumus. Kiekvieną dieną su mumis dirbo profesionalus vizažistai, šukuosenų dizaineriai. Kartu su drauge iš Lietuvos „Pacha-Ibiza DJ music awards“ metu šokome savo pačių pastatytą choreografiją šalia grupės „Sister Sledge“ atlikėjos Kathy Sledge, kuri atliko žinomą dainą „We are family“. Šokome šalia garsių didžėjų kaip Solomas, Davidas Gueta, Guy Gerberis, Chuckie.
Kartą eidama nuo scenos į užkulisius sustabdė mane žmogus ir labai pagyrė. Jis nesitikėjo, jog kažkokia „Pacha“ šokėja , o dar iš Lietuvos, galėtų jį atpažinti, o tai buvo garsios pasaulyje laidos „The Dr. Oz Show“ vedėjas Myhmetas Ozas. Vėliau taip pat Ibisoje buvau pakviesta šokti su Arminu Van Buurenu – ASOT šokėjų komanda.
Esate išvaizdi ir lengvai galėtumėte dirbti modeliu, ar sulaukėte pasiūlymų fotografuotis?
Dirbdama viename klube buvau pastebėta Paryžiuje esančio „Vivienne Westwood Showroom“ direktorės ir pakviesta dirbti modeliu. Teko vilkėti šios dizainerės drabužius ir pristatyti juos klientams.
Šiuo metu esate Australijoje, kaip nutiko, kad atsidūrėte ten?
Socialiniame tinkle „Facebook“ pamačiau, kad „Pacha-Ibiza“ vadyba paskelbė ieškanti šokėjų „Pacha-Sidney“ klubui. Buvo nurodytas elektroninis paštas, kuriuo reikia siųsti informaciją, tad aš taip ir padariau. Atranka vyko taip pat ir Sidnėjuje, buvo gauta 1000 anketų, o į atranką pakviesta tik 100 merginų, tad nedėjau vilčių patekti. Žinojau, kad anketas išsiuntė daugelis mano draugių, vien iš Europos jie gavo daugiau kaip šimtą anketų. Tačiau vieną rytą žiūriu, kad skambina labai keistu numeriu. Atsiliepusi išgirdau žmogų kalbantį anglų kalba ir buvau paprašyta prisijungti pokalbiui per „Skype“. Per pokalbį „Pacha-Sidney“ direktorius, kostiumų dizaineris, choreografas, scenografas klausinėjo manęs daugelio dalykų apie sceną, šokį, paprašė atsiųsti dar kartą vaizdo medžiagą, taip pat tikrino mano bendravimą bei anglų kalbą. Pokalbio pabaigoje išgirdau klausimą, ar esu pasiruošusi atvykti į Australiją. Negalėjau patikėti, nes žinojau, jog susiruošti kelionei turiu tik savaitę laiko, tačiau dėl vizos viskas užsitęsė šiek tiek ilgiau.
Atvykome čia keturiese. Trys merginos buvo atrinktos iš Ispanijos: viena iš jų yra profesionali balerina, kita mergina – gimnastė. Tik atvykus sužinojau, kad dirbsiu vienoje sėkmingiausių Australijos kompanijų „Merivale“, kuri valdo apie 30–40 kavinių, restoranų, viešbučių, naktinių klubų. Dirbu keturiuose iš jų. Kiekvienoje vietoje vis skirtingas pasirodymas, kostiumai ir tematika. Kiekvieną dieną turime repeticijas viename geriausių Australijos „National institute of dramatic art“, kuriame bent apsilankyti, manau, svajoja daugelis artistų.
Daugumai atrodys, kad šokėjos darbas – tai nesibaigiantis vakarėlis, ar tai tiesa? Kokiuose įspūdingiausiuose vakarėliuose esate šokusi?
Nieko panašaus (juokiasi). Koks vakarėlis? Kai tu pakeiti mažiausiai keturis kostiumus, perukus, būna jog net ir makiažą turi kitą darytis per vakarą. Kartais neturi laiko net prisėsti. „Pacha-Sidney“ apskritai negalime vartoti alkoholio, šokame aukštai, net prisisegti su tam tikrais diržais reikia. Australijoje taisyklės labai griežtos, bet man tai labai patinka. Darbas yra darbas. Savo darbo vietoje noriu jaustis profesionalė.
Kokie yra šokėjos darbo užkulisiai? Kokių įdomių istorijų nutinka?
Pavyzdžiui, „Pacha-Ibiza“ dauguma šokėjų buvo ispanai, per visą vasarą nemačiau jų vartojant alkoholio. Be to, dauguma atvykdavo į darbą automobiliu. Šokdavome tik 20 minučių improvizaciją ir tai darydavome keturis kartus per vakarą. Grįždavome po šokimo į kambarėlį ir dejuodavome, kaip nuo aukštakulnių skauda pėdas, kaip kai kurie kostiumai subraižo kūną, kaip skaudą galvą nuo sunkių galvos apdangalų. „Pacha-Sidney“ klube, kaip ir minėjau, pradžioje yra padaromas makiažas, tada velkamės kostiumus. Apsirengus choreografas paprašo dar kartą visiems sustoti į vietas ir pakartoti choreografiją. Jis turi pasirodymų grafikus ir ant scenos esame lydimi apsaugos.
Tiems, kurie mano, jog šokėjo užkulisiai yra vakarėliai, narkotikai, alkoholis, patarčiau mažiau žiūrėti filmų (juokiasi). Kada studijavau ir šokau teatre, niekada nemaniau, jog galėčiau šokti klube. Turėjau nuomonę panašią kaip ir, manau, daugelis žmonių, tačiau dabar iš patirties galiu pasakyti, kad taip nėra.
Ispanijoje ar čia, Sidnėjuje, šokėjas yra kaip normalus darbuotojas, įvardijamas kaip „performance“, legaliai dirbantis pagal darbo sutartį. Ibisoje, pavyzdžiui, kartais kai kuriose parduotuvėse net padarydavo nuolaidą, sužinoję, kad esu „Pacha“ klubo šokėja.
Taigi gyvenimas yra nuostabus, tik reikia daryti tai, ką tu nori, siekti savo tikslų, mintyse visada turėti savo tolimesnę gyvenimo viziją. Tai aš visada ir darau, ir viskas kaip pagal planą.