Papasakok įspūdį, kaip reagavo žmonės, kai pirmąkart išgirdo tave, dainuojantį sopraninu.
Nieko nenutiko iš karto, spontaniškai, ir savo balso, kad jis būtų vienoks ar kitoks, neprievartavau. Tokį diapazoną, matyt, atsinešiau gimdamas, nes dar Klaipėdos berniukų ir jaunuolių chore „Gintarėlis“ dainavau diskantu, pačiu aukščiausiu berniukų balsu, tiesa, jis paauglystėje mutavo. Dėl to labai išgyvenau – atrodė, kad apskritai praradau balsą ir niekada nebegalėsiu būti solistas. Pedagogai siūlė pereiti prie vyriškų diapazonų, tačiau jie manęs nežavėjo. Tada išvis keičiau kryptį ir jaučiau didesnį polinkį būti muzikantas nei dainininkas. Labiausiai traukė vargonai – instrumentas, prie kurio retas jaunas žmogus nori prisiliesti.
O aš norėjau – net labai. Turėjau vienintelį kelią – uostamiesčio Stasio Šimkaus konservatorijos fortepijono klasę. Žinojau: tik tapęs geru pianistu, būsiu geras vargonininkas. Koncertų salės, bažnyčios... Patiko ir sekėsi, kol galvos neapsuko koncertų įrašai su įvairiais dainininkais, muzikiniais kolektyvais, choru, repeticijos, kur ir pačiam tekdavo akompanuojant padainuoti. Taigi vėl, praėjus dvejiems metams, atradau savo balsą. Bakalauro ir magistro studijos Muzikos ir teatro akademijoje pas profesorę Sigutę Stonytę, vėliau – metus trukusi stažuotė Didžiojoje Britanijoje galutinai leido įsitvirtinti kaip sopranino savininkui.
Čia aš kalbu apie muzikos pasaulį, tačiau šalia jo egzistavo ir kitas: įsivaizduokite, ką Lietuvoje galvoja žmogus, matydamas vaikiną, dainuojantį moters balsu. Netgi salėse, kur paprastai renkasi išprusę klasikinio meno gerbėjai, jutau įvairiausių reakcijų: nuo nustebimo, susižavėjimo iki pasibjaurėjimo, gailesčio, užjaučiamų tiriančių žvilgsnių... Vestibiuliuose, užkulisiuose netrūko ir lengvų pašaipių juokelių, bajerių su įvairiomis potekstėmis.
Ar tokia neprognozuojama publikos reakcija nevertė gūžtis, negimdė scenos baimės, nevisavertiškumo komplekso? Juk ji kausto ir tradiciniu balsu dainuojantį menininką.
Baimę dainuoti lėmė dvi priežastys: daugeliui jau buvau žinomas kaip pianistas, beje, laimėjęs keletą konkursų, ir koncertmeisteris, tad reikėjo „išlipti iš fortepijono“ ir įrodyti, kad esu neprastas dar ir kaip vokalistas; kita vertus, kai pradėjo siūlyti koncertuoti, dėl specifinio balso tembro vis nesiryžau, dvejojau, maniau, dar ne laikas. Kai sutikau dalyvauti kasmečiame Klaipėdos muzikos festivalyje „Skambanti banga“ ir ruošiausi išeiti į sceną, maniau, širdis iššoks.
Tai buvo pirmas kartas, kada turėjau viešai kaip solistas pademonstruoti sopranino balsą. Nusiteikiau peržengti visus psichologinius barjerus ir stengiausi susikoncentruoti tik į kūrinį. Be to, jutau vidinį spaudimą dar ir dėl to, kad į gimtąjį miestą iš Vilniaus grįžau jau kaip akademijos auklėtinis, privalantis atskleisti, ką išmokau, ir tarsi neturintis teisės suklysti ar prastai pasirodyti. Mirtina salės tyla, smalsūs pirmų akordų laukiantys žvilgsniai sukūrė ypatingą atmosferą. Žmonės, regis, net nekvėpavo – pajutau retai nutinkantį intymų ryšį su publika.
Matyt, esu gimęs būti savotišku marginalu, einančiu prieš srovę. Tiek kažkada rinkdamasis vargonus, tiek dainuodamas sopraninu – visada buvau ištikimas savo vidiniam balsui, kad ir kas ką kalbėtų, turėjau stiprų motyvą ir didelę aistrą, nes kitu atveju būtų tekę jaustis balta varna ir žiauriai dėl to kentėti.
Visą Valdo Puteikio interviu su Viktoru Gerasimovu skaitykite žurnalo „Laima“ birželio numeryje.
