Laikmetį atspindinčios socialinės ir filosofinės problemos, laisvė ir religija – kertiniai grupės, neįsivaizduojamos be jos lyderio Jurijaus Ševčiuko, kūrybos elementai.
Į tris dalis padalinta „Garso istorija“ koncerto metu perteikė skirtingas DDT gyvavimo epochas, smarkiai įtakotas įvairių politinių, socialinių bei asmeninių pokyčių ir patyrimų.
Nors aktyviai kuriančios ir koncertuojančios DDT sudėtis per tą laiką keitėsi ne kartą, Jurijus Ševčiukas, nepakeičiamas jos lyderis ir talentingas poetas, išliko pagrindiniu šios unikalios grupės kūrybos varikliu.
„Compensa“ salė sekmadienį buvo sausakimša. Nors grupės gerbėjai – vyresnės kartos atstovai, salėje buvo galima išvysti ir jaunų veidų.
DDT gerbėjai buvo nusiteikę puikiai – grožėjosi pasirodymais ir dainas traukė kartu J.Ševčiuku.
DDT, kurios pavadinimas kildinamas iš sintetinio pesticido dichlordifeniltrichlormetano, dainose – ir filosofinės problemos, ir religiniai motyvai, meilė, laisvė, tragizmas, romantika, karas ir kitos socialinės temos.
DDT vertinama ir kaip savotiška SSRS bei naujųjų Rusijos laikų istorijos muzikine metraštininke, grupę ar Jurijų Ševčiuką taip pat galima išvysti ne viename filme. Įkvėpti DDT kūrybos muzikuoti pradėjo grupės „Mumyi Troll“, „Bi-2“ ir daugelis kitų rusų roko muzikantų.
„Mūsų skambesys daug kartų keitėsi, buvo ir ritmenbliuzo, indie ar industrinės muzikos, filosofinių valsų, roko baladžių bei poezijos skaitymo. Sudėti visas dainas, kurias norime sugroti, į vieną koncertą – sudėtinga,“ – sakė poetas, dainininkas ir muzikos kūrėjas J.Ševčiukas.
DDT muzikinė istorija prasidėjo 1980-aisiais Ufoje, kai Jurijus Ševčiukas buvo pakviestas prisijungti prie užsienietišką roko muziką grojančio ansamblio „Avangard“. Taip gimė nauja grupė, tuomet besivadinusi „Ansambl pod rukovodstvom Genadija Rodina“. Naminėmis sąlygomis grupė įrašė savo pirmą iš septynių dainų sudarytą albumą „DDT-1“, kuris visgi dėl prastos įrašo kokybės didelio populiarumo nesulaukė.
1982-iaisiais, ansambliui susiruošus dalyvauti jaunųjų atlikėjų konkurse, kurio pagrindinis prizas buvo profesionalus albumo įrašymas, prireikė ir pavadinimo – taip atsirado DDT.
Nors konkurse jie ir nugalėjo, tačiau laimėtu albumo įrašymu taip ir nepasinaudojo: organizatoriams pareikalavus, kad grupė atliktų oficialias sovietinių kompozitorių dainas pagal sovietinių poetų eiles, Jurijus Ševčiukas su tokiomis sąlygomis nesutiko. Anuomet toks pasirinkimas reiškė, kad grupė „liks užribyje“ ir juos išgirs tik nedidelis būrelis roko gerbėjų.
Netrukus buvo išleistas antrasis DDT albumas „Svinja na raduge“ (Свинья на радуге), kuriame girdima hard-roko elementų, tačiau skamba ir bliuzas, ir rokenrolas, ir kantri. Dar po metų, 1983-aisiais, įrašytas trečiasis albumas „Kompromiss“ (Компромисс) sulaukė didžiulio dėmesio – jei po pirmųjų albumų pasirodymo apie grupę žinojo vos vienas kitas rusiško roko gerbėjas, išleidusi šį albumą grupė DDT tapo žinoma gerokai platesnei auditorijai.
Po ketvirtojo albumo „Periferija“ (Периферия) grupė sulaukė ir „valdžios dėmesio“: už neslepiamą kritišką požiūrį į sovietinę santvarką Jurijų Ševčiuką apklausė KGB, DDT įrašus uždrausta išvežti į užsienį. Nepaisant to, Ševčiukas toliau kūrė dainas ir 1985-aisiais ėmėsi naujo albumo įrašų. Neradę nei vienos studijos, kuri būtų juos įsileidusi, DDT savo albumą „Vremia“ (Время) nusprendė įrašyti draugų bute. Visas šio albumo gitaros partijas atliko pats J. Ševčiukas. Būtent šiuo laikotarpiu, kai grupė oficialiai buvo uždrausta, DDT tapo viena populiariausių visos Rusijos muzikos grupių.
Įrašiusi dar kelis albumus, 1992-aisiais DDT pradėjo naują etapą: jų daina „Čto takoje osen“ (Что такое осень) iš albumo „Aktrisa Vesna“ (Актриса Весна) tapo tokia populiaria, kad ją imta vadinti „liaudies daina“, dainos „Dožd“ (Дождь), „V posledniuju osen“ (В последнюю осень), „U tebia est syn“ (У тебя есть сын), „Rodina“ (Родина) tapo grupės vizitine kortele. Iš viso „DDT“ yra įrašiusi 20 studijinių albumų. Paskutinis jų – „Prozračnyi“ (Прозрачный) išleistas 2014-aisiais.
