Paskutinėje projekto „Dydžio evoliucija“ užduotyje finalininkės ant podiumo pristatė specialiai joms kurtą dizainerio Roberto Kalinkino plius dydžio kolekciją, po kurios projekto komisija vienbalsiai paskelbė Pauliną nugalėtoja. Kaip rašoma pranešime spaudai, jai atiteko įspūdingi prizai – kontraktas su tarptautine modelių agentūra „LYS Models“, žurnalo „Stilius“ viršelio fotosesija ir grožio svajonių išsipildymas „Vitkus Clinic“ estetines dermatologijos klinikoje.
– Paulina, kokiomis nuotaikomis gyveni po finalo?
– Jei atvirai, tai vis dar gyvenu lyg sapne, sunku patikėti, jog iškovojau pirmąją vietą. Juk buvome 12 dalyvių, visos moterys labai stiprios konkurentės, tad projekto pradžioje buvo labai sunku įsivaizduoti, jog būtent mano vardą komisijos nariai ištars skelbdami nugalėtoją! Esu be galo laiminga bei didžiuojuosi savimi.
– Kas paskatino dalyvauti LNK „Dydžio evoliucijoje“?
– Sudalyvauti atrankose nusprendžiau pamačiusi, kokią žinutę šiame projekte norima ištransliuoti. Kaip tik pastaruoju metu daug galvojau apie tuos nerealius standartus, į kuriuos norima sutalpinti visas moteris. Bet juk tai neįmanoma, tad norėjosi parodyti, jog neprivalai tilpti į S dydžio rūbus, jog būtum pasitikinti savimi, drąsi bei graži.
– Tai ne pirmas kartas, kai išbandai modelio duoną?
– Būdama 16 metų gavau pasiūlymą išvykti į tolimąją Kiniją. Būtent ten ir paragavau modelio duonos, kuri nebuvo tokia nuostabi, kaip įsivaizdavau – vos nuvykusi suvokiau, kad esu stambesnė už kitus modelius (būdama 176 cm svėriau 59 kg). Tad siekdama įtikti agentams ir gauti daugiau darbo pradėjau alinti save dietomis bei intensyviu sportu, per mėnesį numečiau 6 kg, bet vis tiek dažnai netilpdavau į dizainerių sukurtus rūbus. Laimei, po 1,5 mėn. grįžau namo, neaišku, kuo būtų viskas pasibaigę. Tuo ir pasibaigė mano vadinamoji modelio karjera, nusprendžiau, jog sveikas kūnas man svarbiau nei mados fotosesijos.
– Ar dėl savo išvaizdos, svorio esi sulaukusi kokių nors nemalonių komentarų?
– Esu. Skaudžiausia tai, jog replikų sulaukdavau iš tuo metu labai mylėto bei artimo žmogaus. Buvau jauna, nemokėjau apsiginti, bei neturėjau aiškaus suvokimo, jog normalu, kai moteris turi moteriškus kūno linkius ir joks vyras neturi teisės jų teisti. Jei dabar kas nors išdrįstų kritikuoti mano kūno sudėjimą – nusijuokčiau ir pakviesčiau suvalgyti ledų (juokiasi)
– Didžioji dalis projekto buvo filmuojama įtemptu grafiku, svetimoje šalyje, kelias savaites su mažai pažįstamais žmonėmis, kas buvo sudėtingiausia?
– Pirmomis dienomis buvo sunkoka priprasti prie tokio įtempto grafiko. Eidavome miegoti tikrai vėlai, o keldavomės itin anksti – pusfinalio dieną net 4 ryto! Atėjus naujokėms prasidėjo didelė konkurencija, jautėsi įtampa. Tačiau labai greitai pripratau, prabusdavau žvali, bei kupina motyvacijos eiti iki galo, atrodė, kad nebereikia miego. Į dalyves žvelgiau kaip į drauges, nes supratau, jog tik aš pati galiu sau padėti sužibėti užduotyse, o kenkimas ar apšnekinėjimas tik švaistys mano laiką ir energiją, kuriuos išnaudočiau repeticijoms.
– Kada pradėjai tikėti, kad gali tapti „Dydžio evoliucijos“ nugalėtoja?
– Tuomet, kai atsibodo girdėti neigiamus arba vidutiniškus užduočių vertinimus. Žinojau, kad galiu tikrai daugiau ir supratau, kad turiu tai parodyti dabar, nes po to gali būti per vėlu. Tad pertraukų metu ar prieš miegą, bandžiau treniruotis bei ruoštis fotosesijoms. Tuomet ir pradėjo sektis užduotyse. Komisijos nariai iškart pastebėjo mano progresą. O vienąkart tapusi dienos nugalėtoja, nebenorėjau nuvilti nei savęs, nei komisijos.
– Ką išmokai projekte ar galbūt ką naujo sužinojai apie save?
– Svarbiausias dalykas, kurį žinojau, bet tik dar kartą įsitikinau, jog žmoguje svarbiausia tikrai ne išvaizda, o charakteris. Tai puikiai parodė šis projektas, nes tikrai buvo už mane gražesnių, dailesnių, fiziškai stipresnių dalyvių. Bet tik mano užsispyrimas, padėjo man eiti iki galo. Tai labai padės gyvenime – niekada negalima savęs nurašyti vien dėl to, jog kiti iš pirmo žvilgsnio atrodo daug geresni už tave. Tereikia išlikti savimi ir atkakliai siekti to, apie ką labiausiai svajoji, tuomet įmanoma viskas!
– Ką galėtum pasakyti merginoms, kurios alina save, kad žūtbūt įtilptų į kuo mažesnio dydžio drabužius?
– Pagrindinė mano žinutė būtų skirta paauglėms, kurios dar nesupranta, kas vyksta su jų kūnais. Pati ten buvau, bijojau apvalėjančių žandukų bei moteriškėjančių kūno formų. Bet mielosios, tai yra nuostabu, juk moteris ir turi atrodyti, kaip MOTERIS! Mylėkite save, nelyginkite su kitomis, mėgaukitės gyvenimu. Juk aplinkiniai vis tiek kalbės – tu per stora, tu per liekna, tu per žema, tu per aukšta, tu per miela, tu per pikta ir t. t. Būkite savimi! Kuo anksčiau suprasite, jog reikia mylėti save visokią, tuo ilgiau pagyvensite gyvenimą tokį, kokio norite jūs, o ne kiti.
