Gruodžio 26-ąją, antrąją Kalėdų dieną, Ingrida mini gražią sukaktį – jai suėjo 35-eri. Gimtadienio išvakarėse atlikėja pasidalino su 15min mintimis apie gyvenimą aukštyn kojomis apvertusį projektą „Kaip Liveta pasakys“.
Jame, kaip pati sako, tiek ji pati, tiek visa jos tėvai su dalyviais tapo viena didelė šeima.
„Labai susidraugavome. O dabar dar ir koncertuojame kartu – Kazimierą puikiai priėmė ne tik tėvai, bet ir gerbėjai“, – 15min pasakojo ji.
Pasak Ingridos, tiek projekto metu, tiek jam pasibaigus vis dažniau Kazlauskų šeimą užkalbina, rašo laiškus, klausia, kaip jie laikosi, negaili patarimų, pagyrų. Komplimentų sulaukia ir „Kaip Liveta pasakys“ laimėtojas Kazimieras, kurio pergale džiaugiasi tiek pati Ingrida, tiek jos mama Liveta Kazlauskienė, Petras Kazlauskas.
„Tėveliai dar projekto pradžioje prasitarė – atkreipk dėmesį į Kazimierą. Jis ne kartą įrodė, kad yra ne tik profesionalus muzikine prasme, bet ir labai žmogiškas, labai rūpestingas“, – pasakojo Ingrida.
– Ingrida, nuo projekto finalo jau praėjo šiek tiek laiko. Jau spėjote grįžti į įprastą rimtą, ar mintimis vis dar gyvenate Bistrampolio dvare?
– Su visa šeima dar gyvename projektu. Žmonės kalbina ir gatvėje, ir laiškus rašo, domisi, kaip mums sekasi. Su visais dalyviais palaikome ryšį – bendraujame, susitinkame... Ir visai nesvarbu, kad finalas vyko dar spalį, mes iki šiol sklaidydami nuotraukas, iš naujo žiūrėdami laidas, išspaudžiame ašarėlę.
Projekte jaučiausi labai komfortiškai – juk dalyvavo visa mano šeima! Net mažoji augintinė Bella – ji lakstydavo filmavimo aikštelėje, tai vis prabėgdama ranką lyžtelėdavo. Su tėveliais mes iš tiesų persikraustėme į dvarą, prisirišome prie vietos, prie žmonių... Esu sentimentali, todėl paleisti visa tai ne taip ir paprasta.
– Atrodo, kad išties labai susigyvenote. Ar eidama į projektą tikėjotės, kad dalyviai taps tokiais artimais bičiuliais?
– Nežinojau, ko tikėtis. Ten buvo daug darbo, o ir lengva nebuvo – nuo ryto iki vakaro laiką leidome filmavimo aikštelėje, lauke buvo be proto karšta, buvo vasara, tirpome toje 37 laipsnių temperatūroje. Ir miegojau mažai, ir valgiau mažai, pati turėjau pasirūpinti drabužiais, pati dariausi makiažą, šukuoseną... jaučiausi pavargusi ir išsekusi. Todėl apie jokias draugystes net negalvojau, tiesiog dirbome.
Stengiausi slėpti savo nuovargį, tą padaryti padėjo ir patys dalyviai. Visi vaikinai buvo labai malonūs – ir vandens atnešdavo, kai to labiausiai reikėjo, ir sumuštinį sutepdavo, kai jau matė, kad man pačiai nebekyla rankos. Vytenis man net kasas supinti pasisiūlė – visiems jiems dėkoju už tą rūpestį.
O tai negali nežavėti. Ilgą laiką gyvenome tais pačiais dalykais, kasdien bendravome – žinoma, kad susidraugavome.
– Projekto tikslas buvo surasti jums scenos partnerį. Tačiau gal buvo ir tokių akimirkų, kai viduje kas sukirbėdavo ir pagalvodavote, jog vis tiek yra šaunių vyrukų, kurie galėtų tapti ir... gyvenimo partneriais?
– Daug dirbome, todėl mintys buvo sutelktos į darbą, nebuvo kada apie tai mąstyti. Neslėpsiu, buvo kelios laidos, kai sulaukiau komentarų, vienas iš dalyvių sako – esu vienišas, kodėl man nepagalvojus apie tai, kad galime kartu ne tik dainuoti, o ir gyvenimo keliu kartu eiti. Tokiam atviram pareiškimui nebuvau pasiruošusi...
Labai vertinu nuoširdumą ir atvirumą, stengiausi žmogaus neįžeisti, neatstumti ir su tuo jo pasitikėjimu manimi elgtis kaip su krištoliniu indu – atsargiai ir atsakingai. Mane tas nuoširdumas kiek suglumino, net sugraudino, tačiau išlikau profesionali ir projekto esmės aš nepamečiau. Visgi projektas ne apie tai.
O šiaip manau, kad žmogų pažinti reikia kur kas ilgesnio laiko, kad taptų gyvenimo pusele...
Žiūrovams patinka poruoti ir tai labai žmogiška. Tačiau čia man pagrindinis kriterijus buvo muzikinis. Jauniausiam vaikinui buvo 18 metų, vyriausiam – apie 40. Jei būčiau rinkusis gyvenimo draugą, amžiaus cenzas būtų mažiausiai 35-eri (juokiasi).
Tačiau, žinoma... Kai mes toli ieškome savęs, kartais lobį atrandame labai arti. Aš jį radau visai čia pat šalia – tai, kad noriu tęsti šeimos tradiciją ir dainuoti poroje. Norėjau elgtis profesionaliai – gaudyti drugelius čia nebuvo laiko. Čia neatėjau ieškoti vyro, ieškojau scenos partnerio ir jį radau. Kazimieras yra puikus ir labai džiaugiuosi jo laimėjimu.
– Kaip manote, kodėl Kazimieras buvo verčiausias laimėtojo vardo? Kuo jis jus sužavėjo?
– Pirmiausia – jis tikrai nuostabus žmogus. Man patiko jo ramumas, rūpestingumas, Kazimieras – labai taktiškas, labai draugiškas. Jau nekalbant apie jo talentą, turi ne vieną muzikinį išsilavinimą, mokosi klasikinio vokalo.
Projekte jis padėjo ne tik man, bet ir kitiems dalyviams – akompanavo grodamas, dainavo kaip pritariantis vokalistas. Kazimieras kupinas talentų, o ir žmogiškųjų vertybių, kurios – labai svarbios.
Šalia Kazimiero pajutau saugumo jausmą. Projekte supratau, kad jei man kada tektų pakliūti į kokią nors kuriozišką situaciją, jis mane iš jos ištrauktų.
Džiaugiuosi, kad jis patiko ir mamai, ir tėčiui. Įprastai jis nelabai dalijasi savo nuomone net klausiamas. Tačiau dar „Kaip Liveta pasakys“ pradžioje jis priėjo prie manęs ir pasakė – atkreipk dėmesį į Kazimierą, sako, aš matau tave su juo duete. Tėčio patarimas buvo teisingas.
– „Kaip Liveta pasakys“ žodį turėjo tarti mama. Sakote, kad ir tėčio nuomonė buvo svarbi. Kiek įtakos jūsų pasirinkimui turėjo tėvų patarimai?
– Mamos lūkestis man, kaip dukrai, pirmiausia yra tas, kad būčiau laiminga ir gerai jausčiausi, kad nebandyčiau apgaudinėti savęs. Tėvams svarbiausia, kad jausčiausi laiminga ir jie nieko daryti manęs neverčia per ašaras.
Esu jaunatviškai impulsyvi, turiu ir naivumo, patiklumo, todėl tai matydami tėvai stengiasi nebūti abejingi. Jie neretai įvairias situacijas mato kitomis, brandesnėmis, akimis. Supranta, kad tam tikrų momentų, kuriuos mato jie, aš galiu nepastebėti.
Tėvai projekto dalyvius matė ir kaip dainininkus, ir kaip žmones. Matė, kaip kiekvienas jų su manimi elgėsi tiek kaip su moterimi, tiek kaip su scenos partnere. Tačiau mama su tėčiu man iškart pasakė – rinksiuosi pati ir kaip išsirinksiu, taip ir turėsiu, o jie man gali tik patarti. Kita vertus, esu laiminga, kad nusprendėme visi kartu.
– O jei ne apie projektą. Kaip labai jums mamos žodis svarbus priimant kitus gyvenimiškus sprendimus?
– Kai žengiame svarbų gyvenimo žingsnį, kiekvienas bijome suklysti. Patarimo klausiame savo draugų, bendraamžių, tačiau kartais pats nuoširdžiausias ir, tikiu, teisingiausias patarimas yra šeimos.reikia šeimos. Nors, gal kartais, jis ne toks, kokio tikimės, griežtesnis, aštresnis.
Tačiau iš visų tų patarimų reikia ištraukti savo šaknį. Tėvai nori tik geriausio, jie stengiasi patarti visais klausimais, pasidalinti savo patirtimi, nesvarbu, ar kalba sukasi apie automobilio pirkimą, ar būsto įsigijimą, ar renkantis scenos partnerį. Man tie patarimai svarbūs, o jau kiek juos priimu – sprendžiu pati.
– Ingrida, kas projekte buvo sunkiausia? Užsiminėte, kad nuovargis buvo nuolatinis palydovas. Kokius dar išbandymus teko atlaikyti?
– Nuovargis, ištinusios kojos, dehidratacija, alkis – atlaikyti visa tai buvo tikrai sunku. Tačiau visi šie dalykai kaip reikiant nublanko prieš tas akimirkas, kai tekdavo atsisveikinti su kuriuo nors iš dalyvių, kai reikėjo įteikti jam atsisveikinimo voką – emociškai tai buvo nepakeliama, kaskart iš naujo plyšo širdis.
Žinoma, stengiausi išlikti profesionali, bandžiau tramdyti savo emocijas, tačiau išjungus kameras viskas apsiversdavo – ir ašarų buvo, visko.
Net nesitikėjome, kad projektas sulauks tokio didžiulio susidomėjimo, reitingai buvo tikrai labai dideli, laidą žiūrėjo dagiau nei pusė milijono Lietuvos ir ne tik gyventojų.
– Projektui artėjant į pabaigą jūsų mama Liveta Kazlauskienė viešai prasitarė, jog sulaukėte ir neigiamos projekto žiūrovų nuomonės. Esą buvo ir įžeidžių, žeminančių komentarų. Dėl ko žmonės piktinosi? Kaip į tai reagavote?
– Natūralu, kad buvo daug palaikančių, tačiau lygiai taip buvo ir daug tokių, kuriems kas nors nepatiko. Galiu pasakyti tik tiek – visai nesvarbu, kokie tie komentarai buvo, ačiū visiems, kurie visą tą laiką, stebėdami „Kaip Liveta pasakys“, buvo su mūsų šeima.
Esame tokie pat žmonės, kaip ir visi kiti, gal kur ir klaidų darome, gal ir nesame tobuli, tačiau esame nuoširdūs.
Daug ir laiškų sulaukiau, ne vienas rašė, kas turėtų laimėti – buvo palaikiusių Vytenį, kiti sakė, kad nugalėti turėtų Laurynas. O juk niekas nežino, kaip man su jais visais buvo sunku atsisveikinti! (juokiasi.)
– Atrodo, lyg visi būtumėte tapę viena didele šeima.
– Tikrai labai susigyvenome, susidraugavome. Projekte kiekvienas rado vietą mūsų šeimoje, mūsų širdyse. Gal todėl dar ir dabar mintimis, prisiminimais, pojūčiais dar gyvenu projekte.
Prieš filmavimus labai jaudinausi, kelias naktis net negalėjau ramiai miegoti. Man tai buvo tikras iššūkis. Slėpdavau savo nuovargį kaip tik galėdama. Tačiau vėliau viskas atslūgo, o aš supratau, kad tai – nuostabiausias laikas, kokį kada nors esu turėjusi.
Esu jautrus žmogus, todėl ir vaikinus į savo širdį įsileidau. Labai vertinu jų pastangas – mane žavėjo kiekvienas, ir moteriškai, ir žmogiškai. Visi vaikinai puikiai išauklėti, pagarbūs, mokėjo mane ir prajuokinti, ir nustebinti, tarp jų iš tiesų daug talentų – ir puikių dainininkų, ir renginių, laidų vedėjų. Buvo, net kad juokaudavau, sakydavau, kad jau nejučiomis imu visus juos savintis, pavyduliauti (juokiasi.).
– Su visais puikiai sutarėte projekte. O kaip su kuo sutariate projektui pasibaigus? Ar yra tokių dalyvių, su kuriais ir vėliau tapote puikiais bičiuliais?
– Taip. Pirmiausia – Kazimieras. Taip pat – Vytenis, jis labai stilingas, labai šiltas žmogus. Šis mūsų trejetas tapo gerais draugais, o vaikinai susibičiuliavo ir su mano tėveliais – visi drauge net turime bendrą susirašinėjimo grupę, kur dalijamės smagiais nutikimais, juokingais vaizdais, dalijamės patarimais.
Neapsieina be mano tėčio pagalbos ir keičiant padangas – visi artimi tapome. Mūsų šeima tikrąja to žodžio prasme priėmė juos po savo sparnu. Labai džiaugiuosi, kad visa tai išsivystė į draugystę, tolimą ir gražią, tai nėra paviršutiniškas bendravimas.
– Su Kazimieru iškart po projekto ėmėtės veiklos – jau suplanuotas jūsų koncertinis turas, drauge įrašinėjate dainą. Kaip judviem sekasi?
– Žmonės džiaugiasi, o klausytojų nuomonė mums svarbiausia. Kazimierą gerbėjai šiltai priėmė į mūsų šeimą, dabar ruošiame pasirodymus ir dviese, ir kartu su tėveliais – keturiese.
Esame suplanavę koncertinį turą po Lietuvos miestus, kultūros centrus. Labai džiaugiuosi, kad ir projektui pasibaigus turime labai daug gražių planų, idėjų, kad tas mūsų kelias kartu toliau tęsiasi.
Galvojome ir apie mūsų dueto pavadinimą, tačiau nusprendėme, kad abu esame asmenybės, todėl pavadinimo mums nereikia, esame Ingrida Kazlauskaitė ir Kazimieras.
– Kai sutikote dalyvauti LNK projekte, tikėjotės tokios jo sėkmės?
– Buvau dalyvavusi daug LNK projektų, kiekviename jų augau, tobulėjau, mokiausi, buvo, kad klupau, paskui vėl kilau... „Kaip Liveta pasakys“ man patiko dėl savo formato ir tai, kad daug laiko galėsiu praleisti su savo šeima.
Viliuosi, kad projektą pamėgo ir jaunimas, ir vyresni – jį žiūrint buvo galima lengvai atsipūsti, pasijuokti iš jaunatviškų pokštų, pamiršti kasdienius rūpesčius ir pažvelgti į gyvenimą paprasčiau.
Galbūt projekte atrodžiau kiek lengvabūdiška, vėjavaikiška, tačiau atsipalaidavau. Norėjau, kad žiūrovas, kuris leido laiką su mūsų šeima, dažniau apkabintų ir savo šeimą.
