Šiandien „The Baseballs“ sąskaitoje – daugiau nei 20 milijonų vaizdo klipo peržiūrų, daugiau nei milijonas parduotų albumų, Europos radijo hitų viršūnės, dvi prestižinių Vokietijos muzikos apdovanojimų „Echo“ statulėlės, sausakimšos koncertų salės nuo Švedijos iki Australijos.
Jau šį savaitgalį Vokietijos muzikos padangės pasididžiavimu laikoma grupė pirmąkart koncertuos Lietuvoje, festivalio „Galapagai“ scenoje.
Likus kelioms dienoms iki pasirodymo „The Baseballs“ lyderis Basti davė nuotaikingą interviu portalui Žmonės.lt – papasakojo ne tik apie rokenrolą, bet ir apie vakarėlius, taip pat – merginas ir vienos nakties nuotykius.
„The Baseballs“ išpopuliarėjo sėkmingai perdainavę kitų žinomų atlikėjų, tokių kaip Rihanna, Lady Gaga ar „Snow Patrol“, hitus. Kodėl pasirinkote tokį kelią? Dažniausiai muzikantai nori išgarsėti dėl pačių kūrybos...
Tiesą sakant, tokia ir buvo mūsų grupės pradinė idėja – norėjome paprastus popmuzikos kūrinius pristatyti naujai – taip, kaip galbūt niekas nesitikėjo. Populiarios dainos dažnai gali skambėti nuvalkiotai, įprastai, o rokenrolas, kuris buvo ypatingai populiarus šeštajame dešimtmetyje, jas paverčia įdomiomis. Esame dideli rokenrolo gerbėjai. Kai perdainuojame žinomas dainas, dažnai jos skamba net neatpažįstamai, tačiau žmonėms patinka.
Atrodo, kad dabar visi stengiasi būti šiuolaikiškais rokeriais, o ne gręžiojasi į praeitį – juk rokenrolas, rodos, daug kam kvepia tais „senais gerais laikais“...
Iš tiesų manome, kad rokenrolas buvo populiarus praeityje ir dabar garsiausi jo atlikėjai vadinami klasikais. Tačiau pažiūrėkite iš kitos pusės – kai kokiame vakarėlyje ima skambėti rokenrolo stiliaus kūrinys, visi tučtuojau pakyla nuo kėdžių ir ima šokti. Mes nesivaikome madų ir grojame tai, kas mums patinka, tačiau rokenrolas – vis dar populiarus ir labai mėgstamas žanras, keliantis klausytojų nuotaiką.
Ar sulaukėte atsako iš tų garsenybių, kurių dainas perdainavote? Ar girdėjote kada Rihanną ar Beyoncę ką sakant apie jus?
Buvo keli atvejai, kai susidūrėme su tais dainininkais. Pavyzdžiui, kartą koncertavome viename dideliame festivalyje, kur atlikome Rihannos dainą „Umbrella“ – per didelius ekranus tada rodė mūsų susukto šios dainos vaizdo klipo ištraukas, kartais parodydavo publiką. Renginyje buvo ir pati Rihanna – mums dainuojant jos veidą ekrane parodė stambiu planu. Atrodė, kad ji nė nesuprato, jog mes dainavome jos dainą. Arba visai to nesureikšmino... Tiesą sakant, ji apskritai neatrodė labai geros nuotaikos – nebuvo panašu, kad jai kas nors išvis būtų rūpėję.
Užtat mus labai pagyrė pati Katy Perry – kartą su ja susitikome akis į akį ir ji sakė, kad yra didelė mūsų gerbėja ir jai labai patinka, kaip perdainavome jos dainą „Hot‘n‘Cold“. O prieš trejus metus „Roxette“ pakvietė mus į savo koncertinį turą kaip apšildančią grupę ir prašė, kad perdainuotume jų dainas. Labai smagu pamatyti tą reakciją.
Kurią iš tų perdainuotų dainų labiausiai mėgstate?
Labai sunku nuspręsti, net, sakyčiau, neįmanoma. Jaučiuosi kaip mama, kurios paklausė, kurį savo vaiką labiausiai myli... Visos dainos mūsų grupei yra kaip kūdikiai, kuriuos patys pagimdėme, tačiau įdėmiau pagalvojęs turiu pasakyti, kad „The Baseballs“ visada vertins Rihannos dainą „Umbrella“, nes tai jos dėka 2007-aisiais mes sau prasiskynėme kelią į sceną.
O kaip dėl asmeninės kūrybos – ar rašote dainas?
Naujausias mūsų albumas „Game Day!“ tuo ir ypatingas – jame skamba kelios mūsų pačių kurtos rokenrolo stiliaus dainos. Taigi mes ne tik perdainuojame, bet ir patys kuriame, nors ir kur kas mažiau.
Ką manote apie šiuolaikinę popmuziką?
Popmuzika visada yra reiškinys. Negalima jos peikti, nors kartais ir norisi – ji patinka daugeliui, daugelis jos klauso, tam ji ir kuriama. Galbūt ši muzika ne visada prasminga, gili, turinti mintį – dažnai ji skirta pinigams uždirbti ir yra kuriama ne iš įkvėpimo, bet iš reikalo. Tačiau ir čia galima pažvelgti iš kitos pusės – juk savo laiku rokenrolas irgi buvo popmuzika: jos klausė masės, visi, visur ir visada grojo rokenrolą. Taigi populiarioji muzika gali būti bet kuris žanras, kuris tuo metu yra ant bangos.
Pasižymite įdomiu aprangos stiliumi – stovėdami ant scenos rengiatės kaip Elvis Preslis, pasidarot akį traukiančias šukuosenas... Koks jūsų kasdienis aprangos stilius? Ką vilkite, pavyzdžiui, vaikštinėdamas Berlyno gatvėmis?
Iš tiesų lipdami į sceną daug dėmesio skiriame savo išvaizdai, nes tai – viso šou dalis. Tačiau ir gyvename nei aš, nei Samas ar Diggeris nuo rokenroliško stiliaus neatitrūkstame. Mes mėgstame šviesius paprastus džinsus, kuriuos galima įsigyti bet kokioje parduotuvėje, aišku, prie jų deriname odinius švarkus. Rokenroliškas stilius labai paprastas – nesunku jį puoselėti kasdien. Tačiau taip, kaip scenoje, kasdien tikrai neatrodome: gatvėmis mes vaikščiojame apsirengę kur kas paprasčiau, stengiamės rasti pusiausvyrą tarp senojo ir moderniojo stiliaus.
Praeityje dėl rokenrolo muzikantų alpo daug merginų. O kaip dabar? Kaip gerbėjos reiškia jums savo meilę?
Atrodo, kad jos vis dar klykia ir rėkia taip pat garsiai, kaip anuomet. Kartais per koncertus aš net nesuprantu, ar tos merginos, susispaudusios pirmose eilėse, klykauja kaip pamišusios dėl to, kad išties taip reiškia savo emocijas ir simpatijas, ar tiesiog pasijaučia šou dalimi ir mano, kad taip reikia? Bet tai ir nesvarbu: tiesiog labai smagu, kad jos taip daro. Jų elgesys skatina mus dar labiau stengtis, kaitina atmosferą ir kelia dar didesnį įspūdį.
Jei merginos tokios pakvaišusios, ar kada bandėte su jomis susipažinti asmeniškai? Pavyzdžiui, ar nusivedėte kurią į pasimatymą?
Oi ne... Jokių pasimatymų. Nebesame tokie jauni vaikinai, kad ieškotume nuotykių ar siektume kuria nors iš gerbėjų pasinaudoti. Mums visiems jau per 30 metų, skaičiuojame ketvirtą dešimtį, taigi tokios avantiūros mums net nebetinka. Labai gerbiame savo gerbėjas – jų daugiau nei mūsų muzikos besiklausančių vaikinų, ir tai mums, žinoma, labai patinka, tačiau daugų daugiausia su gerbėjomis tiesiog ilgėliau pasikalbame.
Vadinasi, merginų kraują kaitinančios grupės vaikinai į vienos nakties nuotykius nesileidžia?
Gal ir keistai skamba, bet savo laiką mes jau turėjome – kai buvom 20-mečiai išnaudojom turbūt visas vienos nakties nuotykių galimybes, o dabar mums tai jau nebedera. Ne, deja, jokių vienos nakties nuotykių... Dabar į santykius mes visi žvelgiame kur kas rimčiau ir merginomis nesinaudojame – ieškome rimtesnių, gilesnių santykių.
Kokios moterys jums patinka?
Cha! Mes visi trys esame pakankamai skirtingi, taigi ir skonius turime skirtingus, tačiau karjeros pradžioje dėl viso pikto sudarėme kontraktą: Samui tenka visos blondinės, Diggeriui – brunetės, o man – raudonplaukės ir plikos merginos. Todėl jau kelerius metus dėl panelių mums problemų nekyla – visi čia žino taisykles.
Koks yra keisčiausias įvykis, kada nors nutikęs tarp jūsų ir gerbėjų?
Matyt, visų keistų, kartais net kraupių ir rimtai gąsdinančių laiškų nė neišvardinsi... Būna, kad skaitai ir galvoji „Viešpatie, ar tam žmogui viskas gerai su galva?“ Tačiau gauname ir mielų laiškelių, žinučių. Tiesa, vienas įvykis mus tikrai pašiurpino: kai po koncerto sėdome į automobilį, ant jo galinės sėdynės mūsų laukė klausytoja. Paklausėme jos, kas per velnias ir kaip ji čia pateko, o ji atrėžė: „Aš atėjau pasikalbėti apie mūsų santykius“. Kokius dar santykius?!
Po tokių įvykių galima būtų ir išsigąsti.
Ką jau čia... Esam trys aukšti, stiprūs vyrukai – mus mažai kas gali išgąsdinti. Mokame apsiginti ir, manau, daug kas net nedrįstų mūsų gąsdinti.
Esate trys vaikinai vienoje grupėje. Konkuruojate? Ar viską išsprendžia tie tarpusavio kontraktai?
Kaip ir sakiau, esame labai skirtingi, taigi konkuruoti nėra ko. Kiekvienas žinome savo vietą scenoje, stengiamės būti kaip įmanoma geresni ir turime tokių savybių, kurių kitas neturi. Todėl ir pranašumai kiekvieno savi, o kai juos žinai, tai konkurencijos nelieka. Tie kontraktai mums – tik pokštas.
Tiesą sakant, Lietuvoje mes žinome, kad „The Baseballs“ groja rokenrolą ir savo bagaže turi daug puikių dainų, tačiau beveik nieko nežinome apie jus pačius. Papasakokite apie save: ką veikėte iki 2007-ųjų, kai išgarsėjote? Pavyzdžiui, ar turėjote kada „normalius“ darbus?
Mes ir dabar „normalūs“, tik vargu, ar taip galvoja, pavyzdžiui, mūsų tėvai... Iki tol, kol įkūrėme grupę, mes visi buvome paprasti vyrukai. Pavyzdžiui, Samas dirbo pardavimų skyriuje didelėje kompanijoje, Diggeris dirbo su montažu, todėl dabar savo gebėjimus demonstruoja kurdamas mūsų vaizdo klipus, o aš dirbau medijų srityje vienoje Vokietijos televizijoje. Tai buvo gan įdomus darbas, bet... Manau, visi sutiktume, kad turėti savo grupę ir groti scenoje mums patinka kur kas labiau. Visgi kaip ir sakiau, kaži, ką apie tai mano mūsų tėvai – maniškiams, įtariu, daug labiau patiktų matyti mane senoje darbovietėje...
Dažnai žmonės galvoja, kad visi garsūs dainininkai yra tikri vakarėlių liūtai. O jūs ar dažnai linksminatės? Gal kada dėl to esate patekęs į bėdą?
„Vakarėlių liūtu“ savęs tikrai nepavadinčiau, tačiau buvo laikas, kai neblogai pašėldavome. Bet viešbučio kambario kaip „tikras rokenrolo dievas“ niekad nesu nusiaubęs. Užtat žinau, kad kartais tokie viešbučių nusiaubimai būna tiesiog įvaizdžio dalis – girdėjau, kaip vieni vadybininkai mokėjo viešbučiui iš anksto tam, kad grupė galėtų tą kambarį nusiaubti vien dėl savo įvaizdžio palaikymo. O mes linksminamės kitaip – geriausi vakarėliai nutinka netikėtai, kai kartais vakarop atsikemši butelį alaus, o linksmybės baigiasi 5 valandą ryto...
Kiek laiko žadate praleisti Lietuvoje?
Deja, atvykstame tik vienam vakarui – padainuosime „Galapaguose“ ir tuoj pat trauksime kitur – kitą dieną mūsų laukia koncertas Šveicarijoje. Gaila, kad Lietuvoje būsime taip trumpai – anksčiau čia nesame lankęsi, taigi pabūti ilgiau tikrai norėtume.
Ar žinote ką nors apie savo gerbėjus Lietuvoje? Su jais akis į akį susitiksite jau netrukus.
Matėme kelis vaizdo įrašus internete, kaip lietuviai šoka pagal mūsų perdainuotą dainą „Umbrella“. Turiu pasakyti, man labai patiko! Žiauriai smagu! Dar man sakė, kad mūsų dainas groja lietuviški radijai. Negalėjau tuo patikėti – juk tai šalis, kurioje niekada nebuvau!
Ką norėtumėte perduoti gerbėjams prieš susitikimą?
Mes labai labai laukiame, kada susitiksime su jumis, ir ruošiamės koncertui, o jūs pasiruoškite pašėlti rokenrolo ritmu.
