Jau tradiciniu tapęs festivalis – vienintelis sportui skirtas kino festivalis Lietuvoje. Išskirtiniais, tarptautines kino sales jau spėjusiais apkeliauti filmais jis kalba apie sporto galią įkvėpti, keisti, teikti džiaugsmą, integruoti, motyvuoti. Filmų istorijos kasmet žiūrovams padeda atrasti kelią į tobulesnį save, priverčia sportą, o kartais ir pasaulį pamatyti kitu kampu.
Ne išimtis ir šie metai. Po įtempto pandemijos laikotarpio renginys vėl subūrė gausią sporto bendruomenę, raudonu renginio atidarymo kilimu žengė gerų filmų išsiilgę svečiai. Tarp jų – įvairių federacijų atstovai, treneriai, sporto gydytojai.
Šventinio atidarymo nepraleido kinu besidomintys olimpiečiai, tarp jų – Saulius Ritter, Dovydas Nemeravičius, Martynas Džiaugys, Viktorija Senkutė, Mindaugas Maldonis, Modesta Morauskaitė, Diana Zagainova, Brigita Virbalytė, Smiltė Plytnykaitė, Gabrielė Leščinskaitė, Tomas Kaukėnas, Karol Dombrovski, Mykolo Aleknos treneris Mantas Jusis ir daugelis kitų.
Sporto kino festivalyje buvo galima sutikti ir kultūros, pramogų pasaulio atstovų, Sporto kino festivalio atidaryme dalyvavo Jogaila Morkūnas, Eglė Jakštytė, Justina Ieva Steponavičiūtė.
Pasak jų, sportas ir kinas – puikiai derantis duetas, o filmai apie sportą – tik dar viena priemonė iš arčiau pažinti įvairias sporto šakas, asmenybes, jų istorijas, pamatyti treniruočių užkulisiuose neretai liekančius atletų išgyvenimus ir tai, kad už kiekvienos pergalės ar medalio pirmiausia stovi žmogus.
Apie tai kasmet kalba ir Sporto kino festivalio filmai. Vienas jų – „Aštuonios olimpinės vizijos“, kuris šiemet buvo pasirinktas atidarymo filmu. Neeilinė, dar 1972-aisiais kurta juosta renginio atidarymui pasirinkta ne šiaip sau – ji simboliškai žymi šiemet minimą Miuncheno olimpinių žaidynių 50 metų sukaktį.
Aštuoni garbūs to meto režisieriai nusprendė į didžiausią sporto įvykį pažvelgti skirtingomis akimis – kiekvienas jų sukūrė po trumpametražį etiudą žaidynių šventei. Iki Miuncheno vasaros olimpinių žaidynių visi ankstesni oficialūs žaidynių filmai buvo kuriami televizinio reportažo forma, todėl šis filmas jau savaime buvo didingas ir išskirtinis.
Kiekvienas iš režisierių filme stengėsi perteikti pasirinktos sporto šakos euforiją, unikalumą, pergalės džiaugsmą ir pralaimėjimo kartėlį. Kino meistrai į olimpines žaidynes žvelgė kitaip nei tai buvo daroma iki tol – laisvai, žaismingai ir kartais net kiek poetiškai ir net humoristiškai.
1972-aisiais „Aštuonios olimpinės vizijos“ buvo paskelbtas oficialiu žaidynių filmu. Po metų buvo parodytas Kanų festivalio ne konkursinėje programoje. Tuo tarpu tuose pačiuose Kanuose 2022-aisiais į šį filmą buvo pasiūlyta pažiūrėti kaip į istorijos palikimą.
Dar prieš prasidedant filmui sveikinimo žodį susirinkusiems tarė renginio organizuojančio Lietuvos olimpinio komiteto prezidentė, olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė. Jos teigimu, olimpinės žaidynės – didžiausias renginys ne tik sporto pasaulyje, bet ir didžiausias renginys visame pasaulyje, jį žiūri milijardai, nei vienas renginys nepritraukia tiek žiūrovų.
„Šiandien festivalio filmas kalba apie prieš 50 metų atsitikusią tragediją. Skaudu ir sunku įsivaizduoti, kad per sporto varžybas gali nutikti kažkas panašaus. Tai jau tapo istorija, tačiau kai jau atrodo, kad nieko panašaus nebegali nutikti, prasideda karas ir jame žūsta sportininkai. Sportas privalo būti taika, tai puikus būdas varžytis, nes varžovas nėra priešininkas, o tai, ką pamatysime filme – niekada neturi pasikartoti“, – jautriai kalbėjo D.Gudzinevičiūtė.
Atidarymo šventėje taip pat visus pasveikino Izraelio ambasadorė Hadas Wittenberg Silverstein. Tuomet 1972-ųjų žaidynės daugeliui įsiminė ir dėl skaudžių įvykių, kai olimpiniame kaimelyje įvyko įkaitų drama, nusinešusi 11 Izraelio sportininkų ir Vokietijos policijos pareigūno gyvybes.
„Ankstų rugsėjo 6-osios rytą palestiniečiai teroristai išsiveržė į Izraelio komandos butą olimpiniame kaimelyje. Jie nužudė vieną ir įkaitais paėmė dešimt Izraelio delegacijos narių. Tas rytas amžiams pakeitė daugelio izraeliečių gyvenimą. Teroro išpuoliai paliko didelę traumą ir baisią žinią, kad niekas ir niekada nėra apsaugotas nuo teroristų“, – kalbėjo ambasadorė užsimindama, kad viliasi, jog panašus minėjimas eis iš kartos į kartą ir taps neatsiejama kiekvienų olimpinių žaidynių dalis.
Žodį svečiams tarė ir antrus metus Sporto kino festivalio repertuaru besirūpinantis, filmus festivaliui atrinkęs kino žinovas Edvinas Pukšta.
„Esu už tai, kad kiekvieną filmą reikia žiūrėti sporto salėje – tai kolektyvinė patirtis. Šį filmą šiandien jau galima vadinti revoliuciniu – iki tol filmai buvo filmuojami reportažiniu principu. Aštuoni „Aštuonios olimpinės vizijos“ režisieriai parodė, kad filmą galima parodyti kitaip – pilną magijos, net poezijos, humoro. Šiandien parodyti filmą iš klasikos, kurio jau niekas nesugalvotų žiūrėti – unikali galimybė“, – sakė jis.
Pasak E.Pukštos, sporto filmai jau nebėra tik sporto filmai, tai filmai, kuriuose susipina įvairūs žanrai, įvairios temos, socialinės, psichologinės problemos, kasdienės aktualijos.
Sporto kino festivalis vyksta lapkričio 3–10 dienomis. Kino teatre „Pasaka“ per visą šį laikotarpį bus parodyti 7 filmai, iš kurių 3 dokumentiniai ir 4 vaidybiniai. Tarp jų – dokumentiniai „Angelai ant riedučių“, „Aliaskos tinklai“, vaidybiniai „Spengiančios ausys“, „Čempionas Zatopekas“, „Lemtingos lenktynės“, „Laisvė čiuožti“.
„Esu tikras, kad Sporto kino festivaliui atrinkti filmai – įtrauks ir sudomins plačiąją auditoriją. Kasmet peržiūriu po tūkstančius filmų ir kuo toliau, tuo sunkiau atrasti tik specifinį sporto filmą. Tai gera žinia žiūrovui – šiandien sporto kinas integruojasi į kitus žanrus, kitas temas ir tampa vis aktualesnis, vis dažniau matomas prestižiniuose kino festivaliuose, konkursinėse programose. Įvairovė ir pasiūla didėja, plečiasi ir auditorija – taip vadinami sporto filmai nėra įdomūs tik profesionalams ir tam tikrų sporto šakų žinovams, o visiems, kurie mėgsta kokybišką kiną“, – sakė E.Pukšta.
