Pasiteiravus atlikėjo Pauliaus Stalionio, ar kartais jam nebuvo pasiūlyta ten dalyvauti ir ką jis apskritai mano apie tokius šokių projektus, dainininko atsakymas nustebino. „Šokti visiškai nemoku. Pamenu, pirmoje klasėje mama mane užrašė į šokių būrelį. Šio sumanymo pasekmė – jau iš antros repeticijos aš pabėgau ir iki pat vakaro slėpiausi buvusio savo darželio rūsyje. Po daugelio metų su šokiais man vėl teko susidurti, kai įstojau į Klaipėdos universitetą studijuoti režisūros. Neslėpsiu – šokio paskaita man buvo pati nuobodžiausia, nors dėstytojas ne kartą sakė, kad turiu visus duomenis ir galėčiau būti geras šokėjas. Jei nėra pašaukimo, tai nors kuolą ant galvos tašyk – nieko neišeis. Visada sakydavau: „geriau man duokite gitarą, o jai pritariant patys galite šokti.“
Suprantu, kad dainuojantis ir šokantis žmogus turi didesnį pranašumą scenoje, tačiau šiuo atveju aš renkuosi tik dainavimą. Neturiu noro juokinti žmonių,“ – šypsojosi dainininkas, ir prisipažino, kad pasiūlymo dalyvauti šokių projekte nesulaukė. „Jie tikriausiai žino, kad iš to nieko nesigautų. Niekada nelendu ten, kur man ne vieta. Dalyvaudamas tokiame konkurse tik apmindyčiau savo šokių partnerės kojas ir sugadinčiau nervus. Su malonumu žiūriu dailiojo čiuožimo, gimnastikos pasirodymus, bet šokiai asmeniškai man neįdomūs. Tačiau širdyje visada sergu už mūsų šokėjus, dalyvaujančius tarptautiniuose konkursuose. Tai talentas, kurį ištobulina tik alinantis darbas ir didžiulis noras,“ – užbaigė Paulius.