Žinomas atlikėjas jau anksčiau yra minėjęs, kad būdamas vos devynerių metų atvyko gyventi į Lietuvą. Sočyje gimęs Stano užaugo lietuvio bei rusės šeimoje, tačiau atvykęs į Lietuvą liko gyventi tik su močiute – mamai nepavyko pritapti ir ji grįžo atgal į gimtinę.
Tačiau dabar dainininkas sako, kad metus rašyta knyga skirta būtent neseniai mirusiai mamai. Knygoje jis atskleidė skaudžiausias gyvenimo patirtis, tarp kurių taip pat buvo paskutinės akimirkos Sočyje su mama Irina.
„Kioske nupirkau chačapurį, kurį vaikai su malonumu valgė galvodami, kad tai pica. Mama atsiprašinėjo, kad nepavyko mūsų deramai pasitikti, bet džiaugėsi, kad dabar pagerėjo. Jai net pavyko nuryti smulkiai supjaustyto chačapurio gabalėlių“, – prisiminimais knygoje dalijosi Stano.
Visą interviu stebėkite tiesioginėje transliacijoje:
Dainininkas autobiografiniame romane rašė, kad po ilgų metų nesimatymo ir nebendravimo atvykęs pas mamą dėl santykių krizės ir paieškų į klausimus, kuriuos pasiūlė užduoti psichologas. Ką Stano reiškia mama, su kuria jis beveik neturėjo jokio ryšio, ką jai jautė, kai visą gyvenimą savyje laikė skausmą dėl to, kad buvo paliktas. Su tokiomis mintimis pirmą kartą pas mamą nuvykęs Stano atsakymų neišgirdo.
Deja, bet antrą kartą į Sočį teko išvykti pranešus, kad mamos sveikata yra itin prasta. Jis sužinojo, kad mama serga ketvirtos stadijos krūties vėžiu, kurio ji dėl baimės ir kitų sumišusių jausmų tiesiog nesigydė. Su savo dviem sūnumis atvykęs Stano pateko tiesiai į nelaimės židinį. Mamos sveikata staigiai prastėjo, nepavyko gauti jai vietos ligoninėje. Tuo metu ja rūpinosi gretimame name gyvenantis medikas Aleksandras.
„Man liepė laikyti mamos galvą pakeltą, o pats ragino ją atsibusti, bet mamos sąmonė vis labiau tolo. Ne viskas gyvenime yra pataisoma. Tik dabar supratau, kas vyksta, ir kad atgal to neatsuksi. Būtent šis momentas. Dabar“, – kalbėjo atlikėjas.
Šalia mamos prabuvęs ir jai galvą laikęs Stano mintyse vis kartojo „Mama, atsibusk“. Tačiau mediko bandymai ją pažadinti buvo bevaisiai – kvėpavimas vis lėtėjo. Galiausiai po kelių akimirkų abu vyrai išgirdo paskutinį Irinos atodūsį ir suprato, kad jos gyvybė užgeso.
Pasakojimą apie vėžį Stano pradėjo rašyti vos išgirdęs iš gydytojų diagnozę. Atlikėjas pripažįsta, kad tuo metu jam tarsi prasidėjo paranoja, todėl atsirado noras kuo greičiau savo slogias mintis, jausmus ir išgyvenimus suguldyti į knygą.
Tuo metu vyrui buvo labai sunku, jis galvojo, kad vieną dieną viskas gali baigtis labai blogai, todėl knygos puslapiuose norėjo papasakoti istoriją, kurią perskaitytų paaugę jo vaikai.
„Bet berašydamas supratau – vaikai apie tėtį turi sužinoti ne iš knygos, todėl reikia kokiu nors būdu sulaukti, kol jie užaugs, o tada viską pats galėčiau jiems papasakoti“, – 15min pasakojo Stano.
Atlikėjas knygą rašė metus, kiekvieną dieną lyg dienoraštį pildydavo puslapius, o istorijoje netrūko nei pakilimų, nei nuopuolių. Pats Stano sako nė nesitikėjęs, kad jau gruodžio mėnesį knygynus pasieksianti jo knyga pasisuks labai netikėta linkme.
15min jis paatviravo, kad norėdamas parašyti kai kurias knygos dalis, turėjo labai pasiruošti – jos asmeniškos ir gilios: „Buvo dienų, kai nieko nepavykdavo parašyti, neatsirasdavo tam jėgų, nes žinojau, kad laukia nelabai smagūs dalykai.“
„Noriu, kad žmonės pamatytų, jog yra ne vieni, todėl tikiuosi, kad knyga pasieks tikslą. Blogiausia, kas gali nutikti susirgus šia liga, gyventi toliau lyg niekur nieko, nepasidaryti išvadų, neužduoti klausimų, manau, tai liūdniausia pasekmė. Labai tikiuosi, kad mano istorija paskatins permąstyti laiko sąvoką, savo laikinumą, kitaip pradėti vertinti šią dieną“, – kalbėjo Stanislavas Stavickis-Stano.
Taigi Stano jautė pareigą garsiai kalbėti apie vėžį. Anot jo, žmonės, kurie taip pat išgirdo tokią diagnozę, dažnai patiria ne tik fizinį skausmą, bet ir psichologinį. Daugelis savyje užsisklendžia, užsidaro, bijo būti nesuprasti ir savo išgyvenimais su kitais nesidalija.
