Išskirtinė diena
– Bandydamas prisišnekinti jus šiam pokalbiui, supratau, kad paskutinėmis rugsėjo dienomis rūpesčių jums kaip niekad daug...
– Taip. Dabar visą mano laiką suryja pasiruošimas jubiliejiniam koncertui spalio 1-ąją. Į jį pakviečiau būrį kolegų ir draugų, su kuriais man teko dirbti savo muzikinės karjeros metais, bei jaunuosius atlikėjus, kuriuos labai vertinu. Koncertui parinkau nemažai dainų, kurias seniau esu dainavusi, bet dabar mažai kas jas prisimena. Be to, šia proga dar bus išleistos dvi mano kompaktinės plokštelės – „Prisiminimai“ ir „Mano kelias...“, į kurias sudėjau visų laikų geriausias dainas. Anksčiau labiausiai džiaugiausi savo albumu „Prisilieski“, tačiau kai perkračiau savo dainų archyvą, atradau tokių gražių, bet primirštų kūrinių, kuriuos dabar su malonumu norėčiau priminti.
Taip jau likimas lėmė, kad per mano gimtadienį vis įvyksta svarbiausi mano gyvenimo pokyčiai.
– Ar gimtadienis jums – išskirtinė diena?
– Taip jau likimas lėmė, kad per mano gimtadienį vis įvyksta svarbiausi mano gyvenimo pokyčiai. Per devynioliktąjį gimtadienį sulaukiau Žilvino kvietimo kartu koncertuoti. Po devynerių metų, taip pat per gimtadienį, Žilvinas man pasipiršo, po metų, prieš pat gimtadienį, mes susituokėme. O per mano trisdešimtąjį jubiliejų gimė sūnus Vakaris.
Du dešimtmečius kartu
– Savo sceninės karjeros pradžią siejate su momentu, kai pradėjote dirbti su Žilvinu Žvaguliu?
– Kai 1988 metais Žilvinas pakvietė mane prisijungti prie „Lietuvos“ viešbučio 22-ojo aukšto restorano koncertinės grupės „Panorama“, aš buvau orkestro „Trimitas“ narė ir jau spėjusi tapti tarptautinio dainų konkurso „Jalta ’88“ diplomante. Su „Panorama“ mes koncertuodavome „Lietuvos“ viešbučio restorane. Kadangi Žilvinas yra klaipėdietis, į svečius pasikviesdavo grupę „Studija“. Kartu su šia grupe buvome parengę bendrą programą ir važinėdavome po užsienį. Jungtiniuose Arabų Emyratuose pradėjau dainuoti su „Studija“ ir, kai mūsų kolektyvas subyrėjo, penkeriems metams tapau grupės soliste.
– Tačiau į populiarumo aukštumas jus iškėlusio albumo „Saulė leidžias“ su to paties pavadinimo jūsų vizitine kortele tapusiu hitu teko laukti dešimt metų...
– 1998-aisiais pusę metų dirbau Japonijoje, o grįžusi išleidau savo pirmąjį solinį albumą „Saulė leidžias“. Tuomet spauda jį pavadino pirmuoju Lietuvoje išleistu albumu žmonėms, jau baigusiems mokyklą.
– Kur Ž. Žvagulis jus nusižiūrėjo?
– Jis matė mano pasirodymus „Dainavos“ baro programoje, taip pat su „Trimito“ orkestru.
– Koks jis jums tuomet pasirodė?
– Jaunas, energingas, žavus ir dalykiškas. Kai dar mokiausi Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, buvau jį mačiusi VRM Kultūros ir sporto rūmų diskotekoje. Tais laikais Vilniuje apie jį kalbėjo kaip apie geriausią didžėją.
– Ir niekada net nepagalvojote, kad tas jaunuolis galėtų kažkada tapti jūsų vyru?
– Tikrai ne. Tiesiog žavėjausi juo, kaip kiekviena mergina žavisi patraukliais vaikinais.
– Kaip apibūdintumėte šį jau vienuolikos metų jūsų bendro gyvenimo tarpsnį?
– Kaip kupiną įvairių įvykių ir įspūdžių.
– Kokie išgyvenimai labiausiai įsiminė?
– Ilgam įstrigo kelionių įspūdžiai, dideli koncertai, kuriems abu įnirtingai ruošėmės, dėl kurių labai jaudinomės. Tikiuosi, kad šis irgi toks bus. Bene labiausiai įsiminė mūsų kelionė į Venesuelos džiungles. Tai buvo galbūt didžiausias gyvenimo išbandymas, pareikalavęs daug fizinių jėgų. Keliavome kartu su Žilvino sūnumis, miegojome gamtoje, pamatėme tokių nuostabių vaizdų, kuriuos galima regėti tik dailininkų paveiksluose.
– Žilvinas mėgsta jums daryti gimtadienio staigmenas?
– Labiausiai įstrigo, kai per vieną gimtadienį nieko neaiškinęs jis pakvietė mane ir Vakarį į restoraną papietauti. Nuvažiavę ten tiesiog apstulbome – mūsų laukė daugybė draugų, su kuriais smagiai ir atšventėme. O ir šiaip virtuvėje Žilvinas moka smagiai suktis. Jam visai nesunku padengti stalą, ir tai jis padaro greitai bei tvarkingai.
– Dažnai susiginčijate?
– Pasitaiko. Jis yra nuolat skubantis, greitai įsiplieskiantis. Kai reikia kur nors skubėti, jis vis ragina mane: „Greičiau, tu pavėluosi.“ O aš linkusi viską daryti lėtai ir ramiai. Dėl to dažnai pavėluoju. Jam tai atrodo didžiausia blogybė – dėl jos man dažniausiai priekaištauja.
Labiausiai įstrigo, kai per vieną gimtadienį nieko neaiškinęs jis pakvietė mane ir Vakarį į restoraną papietauti. Nuvažiavę ten tiesiog apstulbome.
– Jūs kartu ir namuose, ir scenoje, be to, dar turite bendrą verslą – muzikos leidybos ir koncertų organizavimo įmonę „Zuzi Records“. Ar nepavargstate vienas nuo kito?
– Nors mes visur kartu, tai nereiškia, kad nuolat susikibę už rankučių laikomės vienas kito. Scena yra viena, gyvenimas – kita. Namuose kiekvienas turime savų užsiėmimų, o kai važiuojame į koncertus, vairuojame pakaitomis.
– Koncertinė veikla ar bendrovės direktorės pareigos jus labiau išvargina?
– Biurokratinis darbas man tikrai nemielas.
– Ar sunkmetis privertė sulėtinti apsukas?
– Taip, krizė privertė sunerimti – ir kompaktinių plokštelių leidyba, ir koncertų sumažėjo. Vasarą taip pat darbų turėjome mažiau. Žodžiu, įjungėme taupymo režimą. Dabar net ir šeimos pirkinius renkamės gerai apmąstydami.
– Kas rūpinasi Vakariu, kai jums tenka išvykti koncertuoti?
– Anksčiau turėjome auklę. Dabar jam – jau dešimt metų. Jis jaučiasi ganėtinai savarankiškas – pats nueina į mokyklą, treniruotes ir grįžta iš jų.
– Ar jis domisi muzika?
– Jam repas – geriausia muzika, net geresnė už tėvų. Nors vasarą Palangoje jis su močiute buvo mūsų koncerte ir pats aktyviai dainavo. Didelį įspūdį jam paliko „Eurovizijos“ laimėtojo Aleksandro Rybako daina. Ją vis dažnai niūniuoja. Kartu buvome Enrikės Iglesijo koncerte. Negalėjo nusėdėti ramiai, nors tuo metu buvo su gipsu. Kai buvo mažesnis, labiau mėgdavo tėčio dainas, bet jas ne dainuodavo, o tiesiog deklamuodavo.
– Patys laisvalaikiu dažnai nueinate į kitų atlikėjų koncertus?
– Mums tai patinka. Tačiau niekada nieko neprašome, kad mus į koncertus įleistų už dyką. Žinome, kad reikia paremti atlikėjus, tad kaip ir visi klausytojai perkame bilietus ir prisijungiame prie eilinių žiūrovų.
Cirko menas neviliojo
– Jūs esate gimusi cirko artistų šeimoje...
– Mano tėtis buvo „Vilniaus“ cirko režisierius, o mama – moteris gyvatė – neįtikėtinai lankstaus kūno artistė.
– Cirko artistų gyvenimas niekada nebuvo labai sėslus...
– Taip. Per šešerius metus išvažinėjome kone visą tuometę Tarybų Sąjungą. Keisdavosi miestai, keisdavosi ir mokyklos. Nuolatiniam gyvenimui į Vilnių sugrįžom, kai man buvo dvylika. Tik nuo penktos klasės pradėjau čia lankyti rusų mokyklą.
– Nuo vaikystės matydama cirką, niekada nenorėjote įsilieti į jo artistų gretas?
– Esu išlandžiojusi visus cirko užkulisius. Man tai patiko, tačiau cirkas nebuvo mano svajonė, nes nuo mažens buvau rubuiliukė ir cirkui netikau. Man labiau norėjosi dainuoti. Prisimenu, koks man buvo džiaugsmas, kai cirkas statė naujametį vaidinimą ir man su orkestru teko įrašyti vieną dainą. Tėvai matė, kad nuo vaikystės man muzika buvo mielesnė, tad išleido į Balio Dvariono muzikos mokyklą. Tada suvokiau, kad muzika man bus visam gyvenimui.
 |
| „Scanpix“ nuotr./Irena Starošaitė |
Kritikas šalia
– Kada jums buvo sunkiau – tada ar dabar?
– Kiekvienas laikotarpis turi savų sunkumų ir pranašumų. Tada buvo sunkiau, nes tiek įgūdžių neturėjau. Dainuodavau viską, kas tikdavo klausytojui. Atrodė, kad gerklė geležinė ir jokių ribų nėra. Kelerius metus būdavo tiek koncertų, kad per dieną tekdavo surengti net po kelis pasirodymus. Būdavo be galo sunku – grįždavau išsisėmusi, bet gavusi didelį energijos užtaisą, patyrusi emocinį pasitenkinimą.
– Ar norėtumėte būti panaši į scenos primadona vadinamą Nelly Paltinienę?
– Sunku tikėtis išlikti scenoje taip ilgai, nes nežinai, kokia būsi po metų kitų. Jei būsiu tinkama, kodėl gi ne? Šalia manęs yra kritikas, kuris, tikiuosi, pasakys, kada laikas nulipti nuo scenos.
– Ar šiandien iš to kritiko sulaukiate kritikos?
– Taip. Jis išsako savo mintis, pavyzdžiui, dėl svorio ar dėl kostiumų. Pasitikiu jo nuomone ir stengiuosi pasitaisyti.
– Jam taip pat turite ką pasakyti?
– Kai jis pradeda dažnai vartoti kokią nors frazę ar žodį, kuris ima įkyriai skambėti, pasakau apie tai. Tačiau drabužius jis moka derinti.
– Ar jums daug kainuoja, kad scenoje visuomet jaustumėtės žavi ir energinga?
– Sporto klubuose tikrai nemėgstu lankytis, tačiau teko laikytis dietos.
– Kokią save norėtumėte regėti per kitą jubiliejų?
– Dar jaunesnę. Neseniai, kai mikroautobusu važiavau iš Klaipėdos į Vilnių, vairuotojas mane pavadino „mergaite“. Tai taip pamalonino širdį...
Kad draugai būtų šalia
– Ko pati sau palinkėtumėte gimtadienio proga?
– Kuo daugiau tikrų draugų šalia. Ir laiko su jais dažniau susitikti.
– Nemažai jūsų draugų, pramogų verslo atstovų, šiuo metu yra Seime. Jums neapmaudu, kad tarp jų nėra jūsų – juk jūs taip pat buvote Tautos prisikėlimo partijos steigėjai ir nariai?
– Kvietė ir mus dalyvauti rinkimuose, norėjo įtraukti į sąrašą. Dėl to nė kiek nepavydime. Juk žmonės šiandien Seimą linkę laikyti visų blogybių priežastimi. Seimas negalvoja, kaip padidinti darbo vietų skaičių, tik augina bedarbių armiją ir kelia mokesčius.
Kvietė ir mus dalyvauti rinkimuose, norėjo įtraukti į sąrašą. Dėl to nė kiek nepavydime. Juk žmonės šiandien Seimą linkę laikyti visų blogybių priežastimi.
– Ar susitikę su draugais iš Seimo dažnai kalbate apie politiką?
– Manau, kad dėl šiandienės padėties visiems skauda, todėl buvimas kartu su draugais iš Seimo padeda atitrūkti nuo kasdienybės ir bent trumpam užmiršti rūpesčius. Žinau, kad mūsų draugai neapgavo ir neapgaus.
– Ko jums šiandien gyvenime labiausiai trūksta?
– Šiandien žmonės linkę užsisklęsti savyje, o per televiziją nuolat sklinda blogos žinios. Tad labiausiai stinga to visuotinio džiaugsmo ir šviesos.
Ateitis – ne Margaritoje
– Ar kartais pagalvojate, kur jums būtų smagu praleisti senatvę?
– Šiltuosiuose kraštuose. Labai mėgstu šilumą.
– Gal nutūpsite Margaritos saloje?
– Ne Margaritoje, bet gal Ispanijoje ar Italijoje. Margaritos sala – kaip mūsų Nida. Ten geras klimatas – senatvėje būtų smagu, tačiau ne kokia politinė padėtis, stinga ramybės.
– Tačiau visi žino, kad ten jūs buvote pradėję verslą ir atidarėte barą...
– Jei nori, kad verslas sėkmingai suktųsi, turi ten visą laiką pats būti ir rūpintis reikalais. Tačiau taip neišeina. Dabar tą barą uždarėm, kad visai „nesusinešiotų“, ir tikimės parduoti. Nesinorėtų prisirišti tik prie vieno krašto. Juk pasaulyje yra tiek įdomių vietų, kurias norisi pamatyti.
