Portalui Žmonės.lt Gintarė pripažino, nepaisant Kalėdų metu gaunamų dovanų, ji visuomet labiausiai mėgo Kūčias – tikrą ir sakralią šeimos šventę.
„Man kur kas didesnė šventė visuomet buvo Kūčios. Nuo pat vaikystės. Galbūt todėl, kad mes turime tradiciją su visa šeima eiti valgyti šventinės vakarienės pas mano krikšto tėvus. Mat mano krikšto tėtis yra gimęs Kūčių vakarą. Aš prisimenu visada, kad Kūčias švenčiame ten, tuomet grįžtame namo, o ryte atsikėlę jau bėgdavome prie Kalėdų eglutės ieškoti dovanų“, – prisiminimais dalinosi Gintarė.
Žinoma, vaikystėje visos dovanos buvo itin svarbios ir didelės. Nebuvo mergaitės, kuri nesvajotų gauti didelės, beveik jos ūgio lėlės. Gintarė buvo viena tų laimingųjų, kuri būtent tokią lėlę ir gavo.
„Man gal buvo septyneri ar aštuoneri metai, kuomet po eglute radau savo ūgio dydžio lėlė. Pripažinsiu, man tai buvo kažkas TOKIO. Visiškai nerealu. Aš ją „vedžiodavau“ už rankos ir ji „eidavo“. Aš suprantu, kad su šiuolaikiniais „Baby born“ nėra ko lyginti, bet tuo metu man šita lėlė atrodė labai svarbi ir didžiulė. Aš ją turiu iki pat šios dienos išsaugojusi“, – patikino projekto „ŠarkA“ narė.
Su juoku Gintarė prisimena ir kitą vaikystėje nutikusį įvykį – savo Kalėdinį mergaitės-snaigės kostiumą, kuris netikėtai virto berniukiška snaigiuko versija. „Aš tik pamenu kaip darželyje buvo... Man rodosi, jau buvau sulaukusi 3-ų metukų, o man tėvai, prisikaitę visokių liaudiškų mitų, nukirpo labai trumpai plaukus. Beveik ežiuku. Mane papuošė „snaigės“ karūna. Ateinu į darželį, o ten visos mergaitės-snaigės su ilgiausiomis kasomis... Nusprendžiau, kad esu snaigiukas – snaigė berniukas. O paskui mokykloje, kuo tik nebuvau – ir pėlytė, ir kiškutis, ir žibutė“, – juokėsi dainininkė.
