„Pirmoji asociacija, susimąsčius apie vaikystės šventes, – mandarinai ir skanus maistas. Turbūt kaip ir daugelis vaikų laukdavau dovanėlių, saldumynų ir puikaus šventinio stalo vaišių“, – portalui Žmonės.lt pasakojo į vaikystės prisiminimus mintimis nuklydusi Ingrida.
Mergina pasakojo, kad Kalėdos jos šeimoje neįsivaizduojamos be gyvos eglutės, ant kurios puikuojasi ne tik šiuolaikiniai, bet ir iš labai senų laikų užsilikę žaisliukai.
„Mūsų šeimoje visada būdavo puošiama gyva eglutė, ši tradicija išlikusi iki šiol. Kuo didesnę eglutę tėvai parnešdavo – tuo didesnis būdavo džiaugsmas. Namuose tebeturime senovinių žaisliukų, kuriuos irgi panaudojame puošdami eglę“, – sakė I.Kolytė.
Atlikėja pasakojo, kad papuošusi eglutę rašydavo Seneliui Šalčiui (Kai Ingrida buvo maža, tuo metu Lietuvoje vaikus lankydavo Senelis Šaltis. Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, Senį Šaltį pakeitė Kalėdų Senelis – red. past.) laišką ir išdėstydavo savo norus. Kokie jie būdavo – mergina neatsiminė, tačiau tikino, kad būtinai akcentuodavo, kad buvo labai geras vaikas: „Apipiešdavau laišką ir visada būtinai paminėdavau, kad buvau labai geras vaikas. Tėveliai vieną laišką buvo išsiuntę net į Laplandiją! Įdomiausia, kad sulaukiau atsakymo – jis buvo parašytas anglų kalba.“
Pokštas Seneliui Šalčiui
Dainininkė atsiminė, kad su sese vaikystėje buvo labai padūkusios, todėl, kai jau žinojo, jog dovanas po Kalėdų eglute padeda tėvai, paspendė jiems spąstus.
„Kai su sese jau žinojome, kad Senelio Šalčio nėra, sugalvojome pokštą. Kadangi žinojome, kad tėvai naktį neš po eglute padėti dovanas, mes pridėjome prie durų daug cypiančių žaisliukų, kad išgirstume, kada jau jie tai darys. Man rodos, gavome barti po šio sumanymo“, – juokdamasi pasakojo Ingrida.
Tiesa, ji teigė neatsimenanti, kaip sužinojo apie Senelio Šalčio nebuvimą: „Kaip sužinojau, jog nėra Senelio Šalčio – net neatsimenu. Matyt, tai man buvo pasakyta ne iškart, buvau pamažu pripratinta prie tos minties.“
Mergina teigė, kad kol tikėjo Kalėdų Seneliu, taip laukdavo dovanų, kad net keldavosi paryčiais, kad tik greičiau galėtų jas rasti po eglute ir pasidžiaugti: „Kalėdų senelis mūsų šeimoje ateidavo naktį, todėl Kalėdų rytą būdavo labai daug džiaugsmo išpakuojant dovanas. Kai buvome vaikai, tai keldavomės jau paryčiais, kad tik galėtume greičiau apžiūrėti dovanas. Iki šiol labai laukiam ir džiaugiamės šiomis akimirkomis, skirtumas tik tas, kad paryčiais jau nebebėgame tekini prie eglės.“
Laimė dovanoti pačiai
Atlikėja pasakojo, kad jokia konkreti dovana į atmintį jai nėra įstrigusi. Anot jos, svarbiausia – parodytas dėmesys. Ingrida teigė ne ką mažiau negu gauti, mėgstanti ir pati dovanoti dovanas.
„Puikiai atsimenu, kokia laimė man buvo, kai jau pati galėjau padovanoti tėvams dovaną. Ėjau gal į kokią penktą klasę, kai pirmąkart savarankiškai sutaupiau ir nupirkau dovaną. Tėvai einant į mokyklą duodavo pietums pinigų, tai mes su sese gal jau prieš kokį pusmetį pradėjome tuos pinigėlius kaupti. Kiekvieną vakarą skaičiuodavom, kiek jau sutaupėm. Buvo tooooks džiaugsmas, kai pačios padėjom dovaną po eglute ir galėjom pasakyti tėvams, kad čia nuo Kalėdų senelio“, – prisiminė šypsodamasi Ingrida.