Kaip jautiesi pradėjusi septintą nėštumo mėnesį?
Pirmas nėštumas – neturiu, su kuo palyginti. Gerai jaučiuosi! Esu pilna energijos, nors niekada ir nebuvau mieganti. Tiesiog fiziškai sunkiau lipti laiptais ar ką nors nešti. Šiaip viską mėgstu daryti greitai, bet tenka šiek tiek lėtinti tempą. Darbe man stengiasi padėti visas kolektyvas, mažiau vaikštau po parduotuves, kad neprisirinkčiau ligų ar didelių maišų su drabužiais. Aišku, būsiu priversta sustoti, bet kol kas dirbu kaip anksčiau.
Ar augantis pilvas neatėmė noro puoštis?
Mano toks darbas, kad turiu daug judėti, rengtis patogiai, – aukštakulnius anksčiau audavausi tik eidama į vakarėlį. Negaliu vilkėti ir per daug sportiškai, nes reikia atrodyti reprezentatyviai. Tad aprangos stilius buvo susiaurėjęs iki uniforminio: džinsų, marškinių, palaidinės ir švarko. Kai pradėjo keistis kūno formos, panorau išlįsti iš tos uniformos, atrodyti labai gražiai. Tiesa, iš pradžių buvo dramų „ką rengtis?!“ Bet galiu prisipažinti, kad iš nėščiųjų parduotuvės įsigijau tik džinsus, – visa kita prisitaikiau iš to, ką turėjau: marškinius, švarkus. Na ir kas, kad nesusisega.
Nenoriu apsileisti, tapti „treninguota“, dėvinti vien megztinius ir tampres. Stengiuosi susitvarkyti plaukus, pasidaryti bent minimalų makiažą, kad neatrodyčiau užtinusi ar išmėtyta dėmėmis. Aišku, moterys skirtingos, nėštumai irgi – vienoms lengviau nešioti kūdikį, kitoms sunkiau. Man pasisekė: nieko tokio baisaus su kūnu nevyksta, tik pilvukas auga.
Visą Emilijos Kazlauskaitės interviu su Agne Gilyte skaitykite naujausiame lapkričio mėnesio žurnale „Laima“.
