Jau beveik 40 metų nuo scenos nenulipantys legendiniai australų rokeriai į Lenkiją atvyko po dvidešimties metų pertraukos. Pastarąjį kartą AC/DC Lenkijoje koncertavo 1991-aisiais Choržove (miestas Lenkijos pietuose greta Katovicų, netoli pasienio su Čekija ir Slovakija).
„Dar niekada legenda nebuvo taip arti“, – skelbė koncerto reklamos. Tad nieko keista, kad koncerto dieną Lenkijos keliuose iki pat Varšuvos buvo galima jaustis tarsi namuose. Vienas po kito į Lenkijos sostinę skubėjo lengvieji automobiliai, autobusai ir mikroautobusai lietuviškais registracijos numeriais. Pakeliui esančiose degalinėse irgi skambėjo vien lietuvių kalba.
Manoma, kad AC/DC koncerte, kuris buvo sudėtinė „Black Ice Tour“ dalis, galėjo apsilankyti keli tūkstančiai mūsų tautiečių. Vieni bilietus pirko internetu ir į Varšuvą keliavo nuosavais automobiliais, kiti pirko agentūrų siūlomą kelionę autobusu. Agentūros skelbėsi, kad tokia kelionė vienam žmogui kainuotų nuo 350 litų (bilietų kainos į koncertą svyravo nuo 170 iki 310 zlotų, t. y. nuo 145 iki 265 litų).
Į paskaitas keldavosi su „Hells Bells“ varpais
Į Varšuvą Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovas Ž.Pacevičius su dukra irgi vyko autobusu. Kad galėtų apsilankyti koncerte, STT vadas pasiėmė atostogų.
Į koncertą Varšuvoje suvažiavo Lenkijos gyventojai iš visų šalies kraštelių, plūdo lietuviai, ukrainiečiai, rusai, slovakai, čekai. Minioje girdėjosi anglų ir prancūzų kalbos. Petys į petį nuo pat pirmų muzikos akordų ir atvažiuojančio traukinio dundesio, stiprėjančio ir tankėjančio tiek, kad rodėsi, jog tuoj tuoj viskas išlėks į orą, šėlo jau žilstantys penkiasdešimtmečiai ir pamokas dėl koncerto praleidę šešiolikmečiai.„AC/DC yra mano mėgstamiausia grupė dar nuo tų laikų, kai buvau jaunas ir gražus, – juokauja Ž.Pacevičius. – Koncertas man labai patiko. Tai nebuvo didžiausia mano gyvenimo svajonė, bet tokios progos praleisti negalėjau. Juk niekas nežino, ar ji dar kada nors atvažiuos arčiau, nei buvo dabar.“
STT vadovas sako, kad į šios muzikos legendos pasirodymą planavo vykti jau pernai, australams koncertuojant kituose Europos miestuose. Tačiau tąkart pasikeitė planai ir mėgstamos grupės pamatyti iš arti nepavyko.
„Dabar pasiryžau. Ir nenusivyliau. Koncertas buvo labai įspūdingas. Spalvos, garsas, vaizdo efektai... Viskas buvo puiku. Mes nelindome į patį priekį, tačiau viską puikiausiai matėme ir girdėjome“, – įspūdžiais dalijosi Ž.Pacevičius, po koncerto tuo pačiu autobusu grįžęs į Vilnių.
STT vadovas sakė, kad beveik visos dainos, kurias AC/DC atliko Varšuvoje, jam buvo žinomas. Ž.Pacevičius turi ne vieną grupės albumą, kai kuriuos anksčiau vežiodavosi net savo automobilyje, dažnai jų klausydavosi.
„Mano žmonai patinka kitokia muzika. Mūsų bendrame automobilyje anksčiau pasileisdavau jų muziką. Bet žmona sakydavo: „Na, ne. Šitos muzikos klausykis vienas.“ Tad vežiodavausi bent vieną albumą sename tarnybiniame automobilyje, kai dar pats vairuodavau“, – pasakoja STT vadovas.
Korumpuotus pareigūnus gaudančios tarnybos vadovas neslepia, kad jo mėgstamų grupių sąraše yra ir daugiau muzikos legendų: „Pink Floyd“, „Black Sabbath“ ir kitos. Tačiau AC/DC visą laiką puikuojasi sąrašo viršuje.
„AC/DC man geriausia! Dar studijuodamas aš keldavausi su jų melodijomis. Ypač su ta, kur varpai skamba („Hells Bells“ – red. past.), – sakė gitarą į rankas kartais paimantis AC/DC gerbėjas Ž.Pacevičius. – Tačiau pats pagroti nė vienos jų dainos negalėčiau. Dar prieš 20 metų dažniau pagrodavau. O dabar tik mėgėjiškai barškinu kartais tą instrumentą. Gal mano vaikai, kurie jau yra baigę muzikos mokyklą, ir sugebėtų ką nors iš AC/DC repertuaro pagroti. Duktė groja pianinu, sūnus irgi groja. Aš tikrai nesugebėčiau.“
„250,000 vatų galios žaibas“
AC/DC pasirodymas Varšuvoje truko dvi valandas. Jau nuo pat pirmų sekundžių 65 tūkst. žiūrovų minią užgriuvo net 250 tūkst. vatų garso, ypatingų šviesos ir vaizdo efektų derinys. Vėliau Lenkijos spauda skelbė, kad legendinių australų muzika buvo girdima kelių kilometrų spinduliu.
Ištikimiausi grupės gerbėjai geriausias vietas greta milžiniškos scenos (jos ilgis – 75 metrai, plotis – 15 metrų) užėmė likus penkioms valandoms iki koncerto. Nesugebėjusieji prasibrauti arčiau irgi neliko nuvilti. Viskas, kas vyko scenoje, buvo matoma keturiose didžiuliuose ekranuose.
„Highway to Hell: tūkstančiai gerbėjų apsilankė AC/DC koncerte“, „Mes sveikiname Lenkiją! – AC/DC užvaldė Varšuvą“, „250 000 vatų galios žaibas“, „AC/DC įelektrino Varšuvą“, – po koncerto skelbė Lenkijos spauda.
Ir iš tiesų. Tą ketvirtadienį, kai Lietuva ėjo iš proto dėl „Eurovizijos“, Lenkijoje visą viešąją erdvę buvo užvaldžiusi AC/DC. Apie „Euroviziją“ tądien nei per Lenkijos radiją, nei televizijoje nebuvo girdėti nė žodžio. Kad Osle vyksta kitas muzikos renginys, priminė tik būrelis linksmai nusiteikusių jaunuolių iš Lietuvos, kurie gerdami alų garsiai traukė konkursinę „InCulto“ dainą „East European Funk“.
Į koncertą Varšuvoje suvažiavo Lenkijos gyventojai iš visų šalies kraštelių, plūdo lietuviai, ukrainiečiai, rusai, slovakai, čekai. Minioje girdėjosi anglų ir prancūzų kalbos. Petys į petį nuo pat pirmų muzikos akordų ir atvažiuojančio traukinio dundesio, stiprėjančio ir tankėjančio tiek, kad rodėsi, jog tuoj tuoj viskas išlėks į orą, šėlo jau žilstantys penkiasdešimtmečiai ir pamokas dėl koncerto praleidę šešiolikmečiai.
Dauguma AC/DC gerbėjų puošėsi čia pat įsigytais grupės atributika pagražintais marškinėliais (kaina buvo įkandama daugumai – 100 zlotų, t. y. apie 85 litai) ir jau australų simboliu tapusiais šviečiančiais ragais. Patys ištikimiausi grupės gerbėjai Bemowo oro uoste pasirodė apsirengę taip, kaip jau keliasdešimt metų scenoje atrodo roko veteranai. Žinoma, pagrindinis aprangos akcentas – mokyklines berniukų uniformas primenančios trumpos kelnės.
Per dvi valandas AC/DC atliko devyniolika dainų. Pasirodymą pradėję „Rock N’ Roll Train“, AC/DC jį tęsė su „Hell Ain’t a Bad Place to Be“, „Back in Black“, „Big Jack“, „Dirty Deeds Done Dirt Cheap“, „Shot Down in Flames“, „Thunderstruck“.
„Daina, dėl kurios mes esame čia! „Black Ice“!“ – paskelbė Brianas Johnsonas.
Dainą „The Jack“ AC/DC skyrė moterims. Ta proga Angusas Youngas ironiškai suvaidino vyrišką striptizą, kurio pabaigoje minia išvydo jo kelnaites su spalvotu užrašu AC/DC ant sėdmenų.
Prieš „Hells Bells“ scena užtemo, o po kelių sekundžių prožektoriai iš tamsos išplėšė didžiulį varpą, kurio dūžiais kūrinys ir prasidėjo. Vėliau AC/DC atliko „Shoot to Thrill“, „War Machine“, „High Voltage“, „You Shook Me All Night Long“, „T.N.T.“, „Whole Lotta Rosie“, „Let There Be Rock“, „Highway to Hell“, „For Those About to Rock (We Salute You)“.
Koncertas baigėsi įspūdingais fejerverkais, po kurių minia dar kurį laiką nenorėjo skirstytis ir reikalavo grupės vėl pasirodyti ant scenos.
AC/DC 1973 m. Sidnėjuje (Australija) subūrė broliai Angusas ir Malcomas Youngai. „Mes visada buvome pati tikriausia grupė. Kitos tokios jūs nerasite. AC/DC visada bus AC/DC“, – yra sakęs M.Youngas.
Per beveik 40 metų grupė visame pasaulyje pardavė apie 150 mln. savo albumų kopijų ir tapo viena iš penkių, kurių albumai perkamiausi JAV.
AC/DC su „Black Sabbath“ ir „Led Zeppelin“ laikoma sunkiojo metalo pradininkėmis, nors australai savo stilių įvardija kaip „rock & roll“.
