Būdama 10-ies Rasa susirgo vėžiu: jai buvo diagnozuota osteosarkoma – viena pagrindinių kaulų piktybinių navikų rūšių. Čia ir prasidėjo jos vingiuota ir išbandymų kupina gyvenimo istorija...
Savo istoriją pasakoju ne tam, kad gailėtumėt manęs, o su viltimi, kad ji ką nors įkvėps.
„Lankiau baseiną, pramoginius šokius – buvau judrus, vietoje nenustygstantis vaikas, todėl reti mano nusiskundimai, kad skauda koją, nelabai atkreipė kieno nors dėmesį, kol vieną dieną pabudau su ištinusiu šlaunikauliu. Prasidėjo lakstymai per ligonines ir jau po kelių dienų gulėjau Santariškių vaikų ortopedijos skyriuje, ten buvau ir operuota...“ – savo istoriją pradeda pasakoti Rasa.
Pirmoji operacija, pasirodo, toli gražu nebuvo paskutinė, o ligoninė tapo antraisiais mergaitės namais. „Po to sekė chemoterapijos kursas onkologijos skyriuje – iš čia man išliko blogiausi prisiminimai: vaikai ir vos bepajudantys senoliai buvo viename skyriuje, daktarai – šaltų nervų žmonės... Dabar suprantu, kad jie tokie turėjo būti – kiekvieno juk neapraudosi...“ – svarstė pašnekovė.
Viena operacija vijo kitą
R.Ciūnė pasakojo, kad po pirmosios operacijos atsikvėpti nebuvo kada – auglys kojoje ir vėl atsinaujino, nuslinko plaukai. Teko vėl kartoti chemoterapiją, o tėvai savo vaiką stengėsi gelbėti pačiais įvairiausiais būdais, netgi liaudies medicinos vaistais.
Situacija trumpam pagerėjo – vos tai pajutusi mergina veržėsi atgal į mokyklą, tam nesutrukdė net invalido vežimėlis.
„Į mokyklą tėtis net invalido vežimėlyje nuveždavo, nes gipsas buvo iki pat krūtinės. Vėliau, kiek atsigavusi, vaikščiojau su ramentais – jie nebuvo kliūtis net į klubą nueiti, vyresnis brolis pasiimdavo mane kartu. Per tą laiką, kuomet vaikščiojau su ramentais, nebuvau išgirdusi nė vieno užgaulaus žodžio“, – jaunimą pagyrė Rasa.
Vis dėlto kita nelaimė tykojo visai už kampo – mergina paslydo ant pavasarį dar likusio mažo leduko ir vėl atsidūrė ligoninėje: konstatavo lūžį, vėl buvo uždėtas gipsas, mat į šlaunikaulį anksčiau įdėtas implantas dar nebuvo spėjęs visiškai įsitvirtinti. „Po tokių mano norų po kiekvienos operacijos kuo greičiau eiti savomis kojomis, sekė kita bėda – koja sutrumpėjo ir deformavosi...“ – atsidūsta pašnekovė.
Apie vėžį sužinojo tik būdama 17-os
Būdama 17-os Rasa ryžosi dar vienai operacijai – gydytojai tuomet svarstė, kad koją galbūt pavyks ne tik patiesinti, bet ir šiek tiek prailginti: „Žinojau, kad lauks ilgas gijimo procesas ir dar du dideli randai, bet tai manęs jau nebegąsdino...“
Rasa atsiminė būtent tada ir sužinojusi apie vėžį, mat gydytojas visai atsitiktinai pasidžiaugė, kad jau praėjo penkeri metai po paskutinio chemoterapijos kurso, todėl, anot jo, „galima sakyti, kad vėžys atsitraukė“.
„Pamenu, mane ištiko šokas – kas?! Koks vėžys?! Man 17-ika ir aš pirmąkart girdžiu, kad man vėžys! Tada tėveliai viską papasakojo: kad jau seniai diagnozuotas kaulų vėžys, kad iš pradžių prognozavo, jog gyventi man beliko pusmetis, kad po pirmosios operacijos mažai kas tikėjosi, jog pavyks išsaugoti mano koją...“ – akistatą su žiauria realybe atsiminė Rasa, dabar mananti, kad pasveiko ji būtent dėl šio nežinojimo apie baisią ligą, mat tai padėjo išvengti pesimizmo ir išankstinio nusistatymo, kad vėžio įveikti neįmanoma.
„Buvo tiek daug žmonių aplink, kurie stengėsi dėl manęs, o aš to net nepastebėjau. Tikėjau tėvelių versija, kad man kojoje „sugedo“ kauliukas ir tiesiog reikia daryti viską, kad jis išgytų. Nebuvau mačiusi nė vienos laidos, neskaičiau nė vieno straipsnio apie vėžiu sergančius žmones – tėvai perjungdavo kanalą ir plėšdavo lapus iš spaudos, kompiuterį irgi delsė nupirkti... Tada suvokiau, kodėl onkologijos skyriuje nebesutikdavau savo likimo draugų, kodėl nė vienas iš jų neatsakė į laišką ar atviruką – mama jų nesiųsdavo, nes žinojo, kad tų vaikų jau nebėra...“ – atsidūsta R.Ciūnė ir pridūrė, kad visi žmonės, kurie ją supo tuos metus, nė žodžiu neprasitarė, kokia baisia liga ji serganti, o tiesiog stengėsi padėti.
Po visų šių operacijų staiga supratau – man jau buvo 18 metų, per visą tą laiką spėjau užaugti...
Po dar kelių sudėtingų operacijų, komplikacijų, varžtų ir įvairių bandymų gelbėti koją metaline plokštele rezultatas išėjo toks, kad moteris šiuo metu turi tiesesnę, bet 8 centimetrais trumpesnę koją ir randą per visą šlaunikaulį.
„Po visų šių operacijų staiga supratau – man jau buvo 18 metų, per visą tą laiką spėjau užaugti...“ – teigė Rasa, kurios bene visa paauglystė prabėgo ligoninėse. Vis dėlto pašnekovė patikino, kad per tą laiką spėjo susidraugauti su daktarais, su kai kuriais ryšį palaiko iki šiol ir yra jiems labai dėkinga.
Modelis su... „trūkumais“?
Šiuo metu Rasa gyvena pilnavertį gyvenimą – jos, kaip modelio, potencialą pamato vis daugiau žmonių. Tiesa, ir čia ne viskas rožėmis klota – dėl minėto kojos defekto tenka atsirinkti darbus, o juk ir ne kiekvienas užsakovas ryžtasi rizikuoti.
„Per šiuos metus buvo įvairių darbų ir kartais pagalvodavau, kaip reaguotų mano daktarai, jeigu matytų, ką tenka man išdarinėti. Ne kartą girdėjau kalbas, kad po visų operacijų manęs laukia tik sėdimas darbas, nes kojos kaulas silpnas ir retėja. Dievas man nedavė gražios ir sveikos kojos, bet užtat turiu ilgus plaukus“, – optimizmo nepraranda Rasa.
Prieš metus Kanadoje, autobuse, Rasą pastebėjo modelių agentūros atstovas ir, įteikęs jai vizitinę kortelę, pasiūlė ateiti į agentūrą. „Ėjau su liūdna žinia jiems, kad negaliu būti modelis, nes turiu 8 centimetrais trumpesnę koją ir didžiulius randus, tačiau jiems tai nerūpėjo!“ – džiaugėsi Rasa.
Po kiekvienos fotosesijos, anot merginos, ji sulaukdavo vis daugiau pasiūlymų fotografuotis, tačiau vizos laikas baigėsi ir ji turėjo grįžti į Lietuvą. Čia pozavo fotografui Dariui Gražiui, kuris Rasą rekomendavo „Electronic I“ klipo idėjos autoriui Petrui Skukauskui, todėl mergina jau netrukus nusifilmavo jų klipe: „Žinojau, kad fotošopu trūkumų čia jau nebeužmaskuosi, bet ryžausi.“
Šiuo metu Rasa jau – Malaizijoje, mat savo agento paraginta nuvyko išbandyti ten modelio duonos. „Iš pradžių atsisakiau, bet jie tiki manim, jiems nesvarbu mano amžius, koja ir randai. Buvo daug nuomonių, bet su šeimos palaikymu – aš jau čia! Jeigu ir nepasiseks, bent jau būsiu pabandžiusi“, – svarstė R.Ciūnė.
„Savo istoriją pasakoju ne tam, kad gailėtumėt manęs, o su viltimi, kad ji ką nors įkvėps“, – pokalbį baigdama priduria Rasa.
