„Gaila, kad negalėjau su draugais normaliai vyno ar alaus išgerti – iškart turėjau krautis lagaminus, nes jau kitos dienos vakarą vaidinau spektaklyje Helsinkyje“, – šyptelėjo teatre „Q-theatre“ dirbantis aktorius. Jo žmona Elina Knihtila – didelis autoritetas Suomijos teatro pasaulyje, garsi aktoriaus meistriškumo specialybės dėstytoja. Būtent ji netiesiogiai kalta dėl to, kad svetur pripažinimo sulaukusių filmų „Vyro darbas“, „Kaip suomiai Kalėdų Senelį...“ („Rare Exports“), per pernykštį festivalį „Scanorama“ rodyto „Viskas, ką darom dėl meilės“ ir daugybės kitų žvaigždė atsidūrė lietuviškoje juostoje: „Paskambino Marius Ivaškevičius, kuris iš teatrų festivalių jau pažinojo mano žmoną, o mane buvo matęs spektakliuose ir dar, spėju, ankstesniuose filmuose. Žinojau apie Marių kaip ryškią Lietuvos teatro figūrą, o jūsų teatras man labai patinka – Helsinkyje mačiau Oskaro Koršunovo, Eimunto Nekrošiaus spektaklius. Jo „Hamletas“, manau, yra geriausias mano matytas darbas teatro scenoje. Tad iš pagarbos lietuvių menininkams, vos išgirdęs Mariaus siūlymą filmuotis, atsakiau: „Žinoma, įdomu!“
Tuomet jie su mano partnere filme tapusia Sandra Daukšaite-Petrulėne atvyko į Suomiją, kartu pabandėme improvizuoti keletą scenų, o po savaitės Marius paskambino darsyk: „Darom?“ – „Tai aišku!“ Tuomet jau aš važiavau į Vilnių. Prieš filmavimus nemažai ruošėmės, nes Sandra neturėjo daug patirties dirbant su kino kamera. Taip pat daug bendravome su Ovidijumi Petravičiumi, kuris vaidino septynmetį Sandros herojės Ingos sūnų Vincą. Norėjau geriau juos abu pažinti, taip pat išsiaiškinti, ko Marius iš manęs tikisi. Kai tai atlikau, visai ramiai ir pasitikėdamas savimi ėmiau laukti filmavimų.“
Kaip sekėsi dirbti su lietuviais?
Gerai. Jie – puikūs, tikri profesionalai. Pasitaikė ir kuriozų. Rašiau elektroniniuose laiškuose, kad prieš vykdami į lagaminus susikrautų šiltus drabužius, nes žiemos Laplandijoje, kur turėjome filmuoti, – tiesiog svilinančios dėl šalčio. Kai kurie lietuviai manęs paklausė, kiti – ne. Atvažiavo vienais džinsais. Filmavome kalnuose, kur spustelėjo minus dvidešimt, pūtė siaubingas vėjas. Tą ledinį filmavimą jie atsimins ilgai.
Dirbti skirtingų tautybių žmonėms buvo įdomu. Manau, jie šį tą sužinojo apie suomių kultūrą, aš – apie Lietuvą.
Ar mes smarkiai skiriamės nuo suomių?
Dabar jau manau, kad ne. Ir jūs, ir mes – sunkiai dirbantys, kuklūs, santūrūs, mandagūs. Man svarbus atradimas, jog ir humoro jausmas abiejų tautų panašus: mums juokingos panašios komedijos, juokiamės iš tokių pat dalykų. Kultūriniai skirtumai tikrai nedideli, bendrauti nekliudo. Tik kartais būdavo juokinga, kai lietuviai, užsimiršę, kad nieko nesuprantu jų kalba, puldavo ja diskutuoti. Pakentėdavau ir paskui įsiterpdavau: „Ei, aš irgi čia!“ Gerai, kad greta savęs turėjau filmo operatorių Tuomo Hutri – bet kada galėjome persimesti suomiškai.
Jūsų partnerė filme Sandra Daukšaitė-Petrulėnė sakė, jog jai buvote puikus mokytojas, davęs daug patarimų.
Malonu, kad ji bendrą darbą prisimena gerai. Taip, patariau jai keletą kartų, nes mano patirtis kine nemenka. Kita vertus, pavydžiai žiūrėjau, kokia ji natūrali, tikra. Suvokiau, kad pats tą šviežumą jau praradau – tiesiog ateinu ir vaidinu, nes tą darau daugybę metų, užtat labai patiko stebėti, kaip dirba Sandra. Mudu, manau, neblogai suderėjome. Ir buvome jausmingi.
Istorija ne tik jausminga, bet ir labai suomiška – jūsų herojus Jussi dirba Kalėdų Seneliu, kuris, žino viso pasaulio vaikai, gyvena Suomijoje...
Kartą viename filme („Kaip suomiai Kalėdų Senelį...“) buvau Senelio medžiotoju. Jį patį kine vaidinau pirmąsyk, o šiaip šiuo personažu tenka pabūti Kalėdų laikotarpiu – kaimynai, bičiuliai paprašo aplankyti jų vaikus. Tą darau savo malonumui. Kai su tais raudonais drabužiais ir barzda vasarą pasirodžiau Vilniuje, iš paskos lakstė vaikai, o scenos, kai man, važiuojančiam taksi, moja autobuso keleiviai, nereikėjo ir vaidinti. Ir pats, nors gyvenime rūkau daug, kol vaidinau Senelį, cigaretės į rankas nepaėmiau – matyt, jaučiausi įsipareigojęs saugoti to stebuklo įvaizdį.
Prieš filmavimo kameras būnant Seneliu erzino tik tas siaubingas kostiumas. Nekenčiau jo: karšta, pila prakaitas, dar ta erzinanti barzda... Norėjau viską mesti nuo savęs kuo greičiau. Filmavome Rovaniemyje esančiame Kalėdų Senelio parke, ten teko susitikti su profesionalais, kurie Kalėdų Seneliais dirba kiaurus metus. Jie pasakojo, kaip tai sunku. Kasdien tenka susitikti su maždaug 400 šeimų, kiekvienai jų išeina skirti po pusantros minutės – darbas kone kaip prie konvejerio gamykloje. Per tą laiką greitai greitai paklausia vaikų vardų, apie kokias dovanas svajoja, ir nusifotografuoja. Ištisą dieną turi kęsti Kalėdų muzikėles ir į akys pliaukšinčias fotoaparatų blykstes. Jas, pasakojo, regi net grįžę namo, eidami miegoti. Tikrai toks darbas gali įvaryti depresiją.
Apskritai ironiškai žiūriu į tą Rovaniemio, kuris tėra vartai į Laplandiją, jos prieigos, Kalėdų Senelio pramonę. Tikroji Laplandija toli nuo viso to, už šimtų kilometrų. Ją pažįstu – nekart filmavausi ir turiu sodybą tikroje Suomijos šiaurėje, prie sienos su Norvegija. Valstybes, galima sakyti, skiria tik Salmon River – viename jos krante gaudau lašišas iš suomių pusės, kitame žvejoja norvegai. Jie – puikūs žmonės, su norvegais mes, suomiai, kažkodėl sutariame daug geriau nei su švedais, norvegai mums artimesni. Sodyboje labai gražu. Ir man, prisiekusiam žvejui, patogu. Galiu sėdėti sau balkone ir stebėti upę – jei pamatau, kad ateina lašišos, vadinasi, laikas žvejybai. Būna, lašišos nepasirodo ir savaitę, bet vis vien ten gera – pasislepiu nuo visų, kartais keletą dienų nesutinku jokio žmogaus.
Nuo mano sodybos iki policijos – 150 kilometrų. Artimiausi medikai – už panašaus atstumo. Daug vaikų gimsta greitosiose – juk iki ligoninės nemenkas kelias. Užtat gyvenant Laplandijoje svarbu visada turėti draugų, degalų ir automobilį. Visi užsirašę vieni kitų telefonų numerius, kad, nutikus nelaimei, galėtų skambinti artimiausiam kaimynui: „Įstrigau sniegynuose, gelbėkit.“ Žmonės ten draugiški, padeda vieni kitiems, bet visąlaik gyventi tokiomis sąlygomis – iššūkis. Vasarą visada saulė danguje, o žiemą – vien tamsa. Tai negali neveikti žmonių, jų būdo. Moterys ten stiprios, nepriklausomos – jos turi išgyventi, nes tikriausiai dėl tos tamsos daugybė vyrų prasigeria. Moterų – taip pat vis daugiau. Gamta nuostabi, bet nemažai žmonių depresijos apimti. Kita vertus, yra ten ir laimingų, kurie mėgaujasi tyla, gyvenimu unikaliame gamtos kampelyje.
Papasakokite apie save. Kaip tapote aktoriumi?
Nuo gimimo gyvenu Helsinkyje. Vaikystėje tikrai nesvajojau tapti aktoriumi. Buvau tylus, drovus berniukas, kuris paauglystėje susidomėjo kinu. Žiūrėjau labai daug filmų. Kaip tik tada per televiziją rodė serialą – tikrai gerą suomišką komediją. Tada savyje atradau naują savybę: man smagu juokinti kitus, noriu linksminti draugus mokykloje. Ir tai sekėsi. Kai buvau penkiolikos ar šešiolikos, su bičiuliais įkūrėme roko grupę. Repeticijoms gavome kambarį Teatro akademijoje – vienas mūsų muzikantų ten mokėsi. Baigęs groti, vis dažniau mėgindavau įsliūkinti į auditorijas, išsižiojęs stebėdavau studentų etiudus, repeticijas, klausydavausi, kaip jie šūkaloja. Pajutau, jos studijuoti aktorystę man būtų įdomu, bet mokyklą baigiau ne tokiais gerais pažymiais, kad iškart būčiau galėjęs įstoti ten ar į universitetą. Laikraštyje perskaičiau, kad viename mieste, esančiame šimtas kilometrų nuo Helsinkio, aukštesniojoje mokykloje renkamas aktoriaus meistriškumo studentų kursas. Tikau, mane priėmė. O po metų, kitą rudenį, įstojau į Teatro akademiją. Taip viskas ir įsisuko. Baigiau mokslus, atėjau į teatrą.
Mūsų su žmona Elina sūnui Ilmari šešiolika – toks sudėtingas amžius. Jis įstojo į teatro būrelį, bet nėsyk neleido mums ateiti pažiūrėti, kaip sekasi. Anksčiau jam patiko aktorystė, dabar nori mesti, mieliau domisi muzika. Tikrai per jėgą jo niekur nevarysime, nes šią profesiją pasirinkusiems aktorių vaikams gyvenimą kartina amžinas lyginimas su tėvais. Ypač – jei jie garsūs, jiems sekasi.
Ką tik persikraustėme į puikų butą Helsinkyje, esame laimingi ir patenkinti gyvenimu.
Kine vaidinate du dešimtmečius, gavote du prestižinius „Jussi“ apdovanojimus. Suomijoje tikriausiai esate tikra žvaigždė?
Oi ne... Man labai patinka, kad Suomijoje nėra vadinamosios žvaigždžių kultūros. Suomiai per daug mandagūs, kad leistų sau kabinėtis prie atpažįstamų žmonių. Eidamas gatve jaučiu, kad praeiviai nužiūrinėja, bet prie to įpratau ir nebekreipiu dėmesio. Kas nors prikimba nebent padauginęs alkoholio restorane. Bet net ir toks dėmesys visada pozityvus.
Ką veikiate laisvalaikiu?
Mėgstu rašyti – kartais prisėdu prie kokio televizijos filmo scenarijaus, komedijos. Taip pat patinka groti. Ir tada, kai paauglystėje turėjome grupę, ir dabar groju būgnais. Šioje srityje nesijaučiu kietas – esu lėtas, trankau lazdelėmis per stipriai.
Kaip jau minėjau, labai mėgstu žvejoti. Helsinkyje, maždaug už kilometro nuo savo buto, pakrantėje laikau nuosavą laivelį, juo panorėjęs plaukiu į jūrą. Tris sezonus su vienu bičiuliu rengėme pusvalandžio kassavaitinį žūklės šou televizijoje. Kadangi mano draugas – komedijų aktorius ir šiaip labai smagus žmogus, per tuos filmavimus ištisai kvatodavome. Dar jis pasiimdavo į valtį savo čihuahua veislės šunį – tokį tikrai mažutį, vardu Pančo. Atrodėme gerokai trenkti, paklydę pasaulyje, o šunytis tokį įspūdį tik sustiprino. Mūsų laidą pradėjo žiūrėti ir moterys – joms rūpėjo, kaip sekasi Pančo. Nieko neiškarpydavome montuodami, rodydavome visas savo žvejybos nesėkmes, apsižioplinimus – tiesiog smagiai leisdavome laiką. Žvejojome visoje Europoje, bendravome su vietiniais įvairiuose kampeliuose, kartu gaudėme žuvis. Ir kartais laimikis būdavo neįtikėtinas! Mano bičiulis Šiaurės jūroje sugavo 57 kilogramų otą – didesnį už staliuką, prie kurio sėdime.
Labai mėgstu gaminti – neprastai kepu žuvį. Bet kai žvejybos kelionėse prigaudydavome jų itin daug – paleisdavome, vieną pasilikę maistui.
Ir kaip tikras suomis tikriausiai negalite gyventi be saunos?
Man ji labai patinka! Bute neįsirengėme, užtat sauna yra teatre – labai gerai po spektaklio ar sunkesnės repeticijos pasikaitinti. Nepažįstu suomio, kuris saunos nemėgtų. Tai mūsų kraujyje.
Dažnai atliekate jautrių, mylinčių, kenčiančių vyrų vaidmenis. Kaip manote, kodėl?
Įtariu, kad dėl savo išvaizdos – atrodau šiurkštokas. Tas kontrastas, matyt, įdomus režisieriams...
Ko reikia geram aktoriui?
Čia lemia ne tik gera technika, mokykla. Reikia dar kažko – stiprios emocijos, širdies dalelės. Ir šiandien žiūrėdamas į aktorės Meryl Streep darbus negaliu nesižavėti – jos vaidyba paveiki, ji dirba ypatingai, tarsi gyventų savo personažo gyvenimą. Ji tiesiog įtikina, paliečia kiekvieną. Kai aktorius į vaidmenį įdeda kažkiek savęs, savo asmenybės, publika iškart pajunta, gauni žiūrovų atsaką. Aš scenoje išsikraunu. Palieku savo pyktį, emocijas joje. Užtat dažnai po spektaklio jaučiuosi lyg išgręžtas rankšluostis. Scena – mano SPA, masažas ir seansas psichologo kabinete.
Kine grįžtamasis ryšys iš žiūrovų ne toks greitas kaip teatre ir – kitoks. Bet ten daug reiškia kameros, komanda, su kuria dirbi, jos pastabos, komplimentai. Kai dirbu, stengiuosi susikaupti, neleidžiu niekam savęs blaškyti – tegul spokso kad ir penkiasdešimt žmonių, tegul makiažo meistrė bando lyginti pudrą ant skruosto, bet man rūpi tik vaidmuo. Tas gebėjimas susikoncentruoti duoda labai daug energijos. Kaip ir momentas, kai suvoki, jog kažką padarei gerai.
Tą galite pasakyti ir apie filmą „Santa“?
Čia jau spręsite jūs (juokiasi).