Nors Aušra ir Aimé buvo nusprendę, jog jų vestuvės bus visiškai paprastos, jau ko ko, bet netikėtumų čia tikrai netrūko. Likus dienai sustreikavo nuotakos sveikata – buvo atšauktas jos sūnaus ir dukros skrydis, vaikai vos nepavėlavo į pačią šventę, kai savo lagaminuose vežėsi svarbius jaunųjų atributus! Negana to, nors Šv. Bartolomėjaus saloje šiuo metu yra pats geriausias oras, vestuvių dieną jaunavedžius laimino ir dangus – lietus pylė kaip iš kibiro...
Tačiau visi šie menkniekiai galiausiai nublanko prieš pačią šventės prasmę, kuri, pasak Aušros, su visais nesklandumais tapo tik dar žavesnė. Tad dar nepasibaigus 2018-iesiems, visą jos gyvenimą apvertusiems metams, dizainerė lydima sūnaus žengė link altoriaus ir apsupta baltai pasipuošusių brangiausiųjų žmonių tapo Aimé Delvalo žmona.
– Aušra, tai kaip jaučiatės tapusi žmona?
– Dar sunku pasakyti. Dar nesijaučiu (juokiasi). Labai sunku suvokti, kas įvyko. Man atrodo, turi praeiti laiko. Bet smagu, kai prabudus ant savo ir vyro rankų matau žiedus... Labai geras jausmas. O ypač gera, kai mane vadina „madam Delval.
– Vestuves nusprendėte iškelti ilgai nelaukę po sužadėtuvių, nepraėjus nė metams po pažinties. Kodėl?
– Mes nusprendėme, kad nėra ko laukti ir delsti su santuoka. Nors jau po sužadėtuvių jautėmės tarytum būtumėme susituokę.
Iš tiesų norėjau vestuvių per savo gimtadienį, bet kadangi šeštadieniais merijoje nedirba metrikacijos biuras, tuokėmės viena diena anksčiau. Bet vestuvės po nakties perėjo į gimtadienio dieną, todėl buvo labai graži dviguba šventė.
– O ar santuoka kažką pakeitė?
– Aš galiu nuoširdžiai pasakyti, kad tai keičia labai daug. Netgi po sužadėtuvių labai pasikeitė mūsų santykis į vieną kitą. Jau nekalbu, ką pajautėme po vestuvių... Kai kitas žmogus tau pasako „taip“, tai yra visai kitokios, didesnės atsakomybės jausmas.
– Tai kaip atrodė jūsų didžioji diena?
– Mano vaikai turėjo atskristi likus dviem dienoms iki vestuvių. Bet nutiko blogiausia, kas galėjo nutikti.
Lėktuvai iš Paryžiaus buvo atšaukti, todėl jie išskrido tik kitą dieną ir atvyko vėlai vakare į Šv. Martyno salą, iš kurios pas mus dar turėjo skristi mažu lėktuvėliu, bet buvo labai vėlu ir niekas nebedirbo.
Buvo tiek daug streso... Aš pasakiau, kad jei nebus mano vaikų, aš atšauksiu vestuves. Negana to, su jais turėjo atkeliauti ir mano jaunikio batai...
Kai jauti, kad tavo vaikai yra už 25 kilometrų, bet tu jų nematai ir negali paskambinti, nes nėra ryšio... Aš galvojau, kad išprotėsiu. Aš susirgau, man sustreikavo virškinimo sistema, ėjau pas gydytoją, sakiau, kad darytų, ką nori, nes man kitą dieną vestuvės. Aš taip nervinausi, kad galvojau, jog tų vestuvių tikrai nebus...
Aš galvojau, kad išprotėsiu. Susirgau, man sustreikavo virškinimo sistema, ėjau pas gydytoją... Taip nervinausi, kad galvojau, jog tų vestuvių tikrai nebus
Nors paprastai tokių oro sąlygų mūsų saloje nebūna, bet kitą rytą, jau vestuvių dieną, vyravo begalinis vėjas, didžiulės bangos... Vaikai atplaukė pačiu pirmu rytiniu laivu, vėliau visi laivai ir lėktuvai buvo atšaukti. Išlipę ant žemės, jie buvo visi balti, juos pykino...
Jie atvyko 10 val. ryte, kai šventė turėjo prasidėti jau 16 val... Vestuvės buvo ekstremalios. Po trijų dienų kelionės jie buvo kosmose, nesuprato, kur yra. O mums reikėjo susikoncentruoti ir pasiruošti...
– Spėjote iki vakaro atsigauti?
– Mes visi buvom kaip ufonautai. Bet galiausiai atsigavome ir susitvarkėme. Beje, dar man labai „pasisekė“, nes visą dieną su properšomis lijo, ir lijo stipriai. Bet man jau buvo vienodai, koks bus oras, aš mačiau savo vaikus, vyrą, ir man buvo labai ramu.
– Kaip atrodė pati ceremonija?
– Iš mano pusės atskrido ne tik mano vaikai, bet ir geriausia draugė iš Pekino – tokia buvo lietuviška barikada, o visi kiti buvo iš salos, čia gyvenanti mano vyro giminė. Mes nusprendėme daryti nedideles vestuves – mums buvo svarbus pačių artimiausių ir mylimiausių dalyvavimas. Jų buvo apie 20.
Iš tiesų ceremonija buvo labai ypatinga, nes mus sutuokė salos prezidentas. Šiaip jis netuokia nieko, bet mums buvo suteikta didelė garbė – mano vyras su juo yra draugai, paprašius prezidentas mielai sutiko.
Man atvykus į meriją, mane pasitiko sūnus Gabrielius. Kadangi mano tėčiui 85 metai, jis nelabai galėjo leistis į tokią didelę kelionę, todėl mane palydėjo ir vyrui atidavė sūnus. Buvo labai jautru. Bet kartu ir labai linksma – tiek mano, tiek Aimé šeimos nariai yra padūkę, mes tiek daug juokėmės!
Tiesa, pati ceremonija atrodė kiek kitaip. Merijoje yra ištaigingas didelis apvalus stalas, prie kurio pasodinami jaunieji, kitame stalo gale – prezidentas, o iš šonų atsisėda liudininkai. Pastarųjų gali turėti kiek nori. Iš mano pusės buvo dukra ir draugė, o iš vyro – jo brolis ir brolio sūnus.
Beje, kadangi tai buvo paskutinės 2018-ųjų metų tuoktuvės, ištaigingai čia uždarėme ir metus – mus ir mūsų svečius merijos terasoje pats prezidentas vaišino prabangiu šampanu.
– O vakarinėje dalyje šokote iki ryto?
– Šv. Bartolomėjaus saloje restoranai yra paplūdimyje, mes būtent tokį ir buvome užsisakę. Čia vakarieniavome, šokome, buvo labai smagu. Restoraną turėjome iki vidurnakčio, bet po visų nervų ir įtampos laiko visiškai pakako. Juolab kai kitą dieną jau šventėme mano gimtadienį, buvo kitas balius (juokiasi).
Beje, aš labai norėjau baltų vestuvių, todėl nustačiau apsirengimo kodą – „white party“. Kai pamačiau visus svečius, norėjosi verkti, buvo taip gražu... Tai buvo pulkas angelų, net maži draugų vaikučiai buvo baltai aprengti.
– Pati esate dizainerė, tad turbūt ir suknelę kūrėtės pati?
– Dizainą tiek sau, tiek Aimé kostiumui kūriau pati, bet labai talentingi žmonės viską pasiuvo Lietuvoje. Kai rudenį svečiavausi Vilniuje, palikau medžiagą savo konstruktorei, o grįžusi į salą vyrą išmatavau ir nusiunčiau duomenis. Siuvėja kostiumą siuvo be jokių primatavimų! Bet galiausiai mes labai džiaugėmės dėl to, kaip atrodėme.
– Ar buvo sunku nuspręsti, kaip turi atrodyti jūsų suknelė? O gal jau seniai buvote tai apmąsčiusi?
– Tai yra mano trečiosios vestuvės, bet aš pirmą kartą vilkiu baltą suknelę. Pirmus du kartus net nenorėjau baltos... Daugelis galvoja, kad kiekviena mergina turi savo vestuvinės suknelės svajonę. Bet aš niekada jos neturėjau, sakyčiau, esu valiūkiškas moters variantas.
Tai yra mano trečiosios vestuvės, bet aš pirmą kartą vilkiu baltą suknelę
Man nepatinka tos tradicinės suknelės, apnuoginančios nugaras ir panašiai. Aš paprasčiausiai savęs neįsivaizduoju su tokia apranga. Todėl, manau, kad ta suknelė, kurią susikūriau pati, labai atitiko mano natūrą, kokia esu kaip moteris ir kaip žmogus.
Tiesą sakant, aš pirmus du kartus tuokiausi tik dviese su vyru, nebuvo jokių svečių. Pirmu atveju turėjome liudininkus, o antrą kartą išvis buvome dviese Maljorkoje, liudininkais pasikvietėme būti vos ne bažnyčioje sutiktus žmones...
Bet šįkart jaučiausi tarytum tai būtų mano vienintelės, pirmą kartą įvykusios vestuvės. Aš tikrai jų neiškeliu aukščiau už kitus du kartus, jos buvo lygiai taip pat jautrios. Tačiau dabar viskas buvo kitaip – viską apgalvojome nuo iki, kokie bus žiedai, su kokiu automobiliu važiuosime, kas ką pasitiks, kas kur atsistos, kaip mes puošiamės...
– Žiedus taip pat patikėjote lietuvių juvelyrui.
– Tauras Blaževičius yra senas mano draugas. Aš norėjau, kad žiedai būtų neeiliniai, tad ilgai sėdėjom, kalbėjom, žiūrėjome, kas labiausiai derėtų prie mano sužadėtuvių žiedo, kas labiausiai atspindėtų mūsų su Aimé tarpusavio ryšį.
Todėl mūsų vestuviniuose žieduose persipynusios dvi spalvos – geltona ir plieno spalva. Kaip ir priesaikoje sakėme – šalia būsime ir tada, kai norėsis juoktis, ir tada, kai bus blogai. Šis simbolis buvo labai apgalvotas.
– O tradicinio medaus mėnesio vykti žadate?
– Mes gyvename medaus šalyje, pačioje nuostabiausioje saloje. Kaip mano sūnus sakė: jeigu kažkur pasaulyje yra rojus, tai jis yra čia. Tad atrodo, kur dar daugiau reikėtų vykti... O juolab dabar išvažiuoti iš tokio klimato į ten, kur lyja ar sninga, būtų be proto kvaila. Lygiai taip pat važiuoti į kokią kurortinę vietą, kai mes joje jau gyvename, nėra prasmės. Tačiau truputį vėliau kažkur vyksime, tik dar planuojame, kokia tai turėtų būti šalis, kokia tai turėtų būti kelionė.. Bet galbūt tai bus Amerika, aplankant kelis miestus ir Didįjį kanjoną.
– Esate minėjusi, kad dar vieną vestuvių puotą kelsite Lietuvoje. Ar šis planas nepasikeitė?
– Jis kol kas lieka, nes yra labai daug žmonių, su kuriais norėčiau atšvęsti šitą šventę, man ji yra labai svarbi. Bet kokiu atveju šventė bus, tačiau kaip ji atrodys, dar sunku prognozuoti. Antrą kartą atkartoti pačią ceremoniją būtų kvaila – jei jau vieną kartą ištekėjau, kodėl turiu tekėti antrą kartą už to paties žmogaus po pusės metų? Bet ką gali žinoti. Aš esu ekspromto moteris, man gali kilti mintis padaryti kokį „crazy party“ ir jį pavadinti vestuvėmis.
Mano vyrui yra labai svarbu ir jis labai norėtų bažnytinės santuokos, kad mane jam atvestų mano tėtis
Mano vyrui yra labai svarbu ir jis labai norėtų bažnytinės santuokos, kad mane jam atvestų mano tėtis. Jie, beje, dar nėra susitikę. Tačiau kaip visa tai bus, laikas parodys. Jau pripratau prie mažos, neprognozuojamos salos – kiekvieną dieną pasiimi tai, ką gyvenimas tau atneša. O kas bus toliau... Kam planuoti? Ir kas galėjo pernai tokiu metu žinoti, kad aš jau būsiu ištekėjusi. Tada aš net Aimé nepažinojau!
