15min G.Liaudanskas-Svaras pasakojo, kad pasiryžo dalyvauti „Išgyvenimo mokykloje“, kurioje pasisėmė ne tik begalę praktinių žinių, kaip išgyventi be elementarių patogumų, bet ir praturtino save dvasiškai – žygis padėjo permąstyti vertybes ir pažinti save daug giliau.
„Su bičiuliu sugalvojome iššūkį išeiti trim dienom ir dviem naktim į mišką ir išgyventi su minimaliu kiekiu daiktų, praktiškai be maisto, be miegmaišių, be kilimėlių... Kaip sakė mano draugas, tai buvo trys alkanos dienos ir dvi šaltos naktys – šie žodžiai puikiai apibūdina, ką mes ten patyrėme“, – pasakojo G.Liaudanskas-Svaras.
Šį žygį G.Liaudanskas-Svaras planavo keletą mėnesių, tačiau vis trukdė nesibaigiantys darbai, o ir namiškius reikėjo įtikinti, kad „nieko blogo jam nenutiks.“ Savo potyrius iš „Išgyvenimo mokyklos“ G.Liaudanskas-Svaras aprašė socialiniame tinkle, jais atlikėjas pasidalijo ir su 15min skaitytojais.
„Nelengva, bet labai daug tiek smegenims, tiek valiai, tiek įgūdžiams davusi kelionė prasidėjo Rūdninkų girioje. Jos įdėja – kelias paras išgyventi gamtoje su minimumu daiktų, o viską, ko reiks, pasigaminti ir susirasti vietose, kur eisim ir nakvosim.
Pasiėmėme tik palapinsiaustes, kompasus, peilius (gavau labai gerą pamoką, koks peilis tinka kišenei, o su kokiu reikia eitį į mišką) ir firesteal'us, tai yra magnio lazdeles, kurių pagalba galima išgauti kibirkštį ugniai. Dar kelioliką gabaliukų džiovintos jautienos.
Tik pasakysiu, kad visiems siūlau nors kartą per metus realiai palikti savo komforto zoną ir pabandyti save ten, kur nepatogu, nelengva ir viskas priklauso nuo tavęs paties, tų, kas šalia ir įgūdžių bei žmogiškųjų sąvybių. Jūs susitiksite save tokį, koks esate iš tikrųjų – be išlygų ir kompromisų. Ir galbūt tas „jūs“ jums nepatiks, bet tada žinosite, ką reikia keisti. O jei patiks, suprasite ir pamėgsite panašias vidinės ir išorinės savasties treniruotes. Tai daug duoda, patikėkit.
Na, o aš galiu tik darkart tvirtai spustelėti ranką Augustui už kartu įveiktus miškus, pelkes, kanalus, šlapiomis kojomis išmiegotas naktis, virtas dilgėles ir voveruškas, laužų kūrimą, o dar svarbiau – jų išlaikymo degiais iki ryto įgūdžius, prisimintą džiaugsmą paprasčiausiais dalykais, suvokimą, kad elementarus miegmaišis būtų daiktas kardinaliai pakeitęs savijautą, bet kaip gerai sugebėti apsieiti be jo.
Už šaltį, kuris žadino kas 15 minučių, už artimiausius, kurių svarba padidėja dešimtis kartų, kai miško tamsoje traškant laužui galvoji apie pamatinius dalykus savo gyvenime. Už tai, kad šiandien esu truputį stipresnis nei vakar. Ir be jokios abejonės spaudžiu dešinę Mariui Vizbarui už tai, kad pasirašė šiam nuotykiui, kartu buvo, ėjo, dalinosi buitimi, prifotografavo tiek puikių nuotraukų ir drįstu sakyti irgi tapo, kaip mes kelionėje juokavom, „savo malonumui“ žmonių rato dalimi. Iki sekančių bičiuliai“, – pasakojo G.Liaudanskas-Svaras.
