Priėmusi 15min į svečius V.Skaisgirė parodė, kaip šįmet Kalėdoms papuošė savo namus. Ji pasakojo, kad šįmet šventinėmis dekoracijomis ėmėsi ruoštis kaip niekad anksti – dar žiemai neprasidėjus.
„Kalėdų laikotarpis prabėga taip greitai, kaip sapnas. Todėl norisi tą jausmą, tą jaukumą pratęsti kaip įmanoma ilgiau. Namus šįmet pasipuošėme labai anksti – lapkričio pabaigoje. Šįmet ypač norėjau tos nuotaikos, emocijos. Su savo vyrukais nuvažiavome į parduotuvę ir... Ne tik eglutę papuošėme, bet ir daugeliu kitų atributų pasirūpinome. Žinoma, renkantis dekoracijas didelę įtaką padarė sūnus. Tik turime bėdą – mama viską gražiai sustato, o mažasis nori žaisti, taigi išeina chaosas. Kas vakarą reikia viską sutvarkyti, į vietą padėti“, – šypsosi kompanijos „Videometra“ komunikacijos vadovė V.Skaisgirė.
Nors namus ji papuošė gausiai, 15min pasakojo didelių išlaidų dėl to nepatyrusi: juk galima į viską žvelgti paprasčiau.
„Žinoma, kiekvienas puošia namus pagal savo galimybes. Tačiau šiais laikais, jei tik turite fantazijos, gražiai pasipuošti galima ir su minimaliomis išlaidomis. Pavyzdžiui, su Atu papuošėme sodybą. Paėmėme jo roges, apkarstėme jas lemputėm, Kalėdų seneliais, dar kažkuo... Ir puiki dekoracija, o pinigų neišleista. O kokią nuotaiką sukuria!“ – šypsosi.
V.Skaisgirė pasakoja, kad būtent sodyboje šįmet Kalėdas ir sutiks: „Mano Kalėdų šventimo planas kasmet yra toks pats, tradiciškas ir nekintantis: kartu su šeima švenčiame mūsų antruose namuose, tai yra sodyboje Šakiuose. Ten atvažiuoja ir mano, ir Rolando artimieji. Taip švenčiame nuo tada, kai su Rolandu tapome pora.“
Kokios jos šeimos kalėdinės tradicijos? „Manau, kad Kalėdos nėra tas laikas, kai reikia ieškoti naujovių, madų. Smagiau puoselėti paprastus, tradiciškus dalykus, kurie daug metų eina iš kartos į kartą. Tai ir tie patys Kūčių patiekalai, ir eglutė... Man gražu, kad pas mus tradicijų laikomasi. Tai gera prisiminti. Pavyzdžiui, anksčiau aš eidavau padėti mamai ruošti silkės, o dabar man ją ruošiant ateina mano sūnus. Man gera jausti ilgaamžiškumą, matyti, kad tai, kas buvo mano vaikystėje, dabar gali būti perduodama mano vaikui“, – šypsosi.
Tiesa, kai kurios jos šeimos kalėdinės tradicijos jau spėjo išnykti... „Kai su seserimis buvome mažos, visi tie tradiciniai burtai labai viliojo, traukė, atrodė kaip didelė paslaptis. Ir batus per petį mėtydavome, ir tvoras skaičiuodavome, ir šiaudus traukėme... Bet suaugus tų burtų nebereikia. Nepamenu, kada paskutinįkart ką nors panašaus dariau“, – svarsto.
Ar svarbu per Kalėdas dovanos? Kas Vaidai patinka labiau – pačiai dovanoti, ar dovanas priimti?
„Laikui bėgant maloniau tapo matyti, kaip kitas žmogus nustemba, apsidžiaugia. Stengiuosi dovanoti tai, ko žmogus labai nori, apie ką svajoja. Manau, tai geresnis jausmas nei pačiai dovaną gauti. Bet žinoma, kad ir pačiai pamalonintai būti smagu. Nuo mažens mano šeimoje dovanojimo tradicija svarbi. Pavyzdžiui, mama nuo rugsėjo dovanas ima pirkti – vis nugirsta, kad kažkas kažko nori, kažko reikia... Ir per Kalėdas ji dovanoja „dovanų asorti“: prikaupia visko, apie ką nugirdo, ir įteikia. Ir labai gera: matai, kad jai rūpi, kad stengiasi. Malonu ir iš vyro dovaną gauti – pamatyti, kaip jis mane vertina, ko, jo nuomone, man reikia. Nepaneigsi... Dovanos yra smagu“, – šypsosi.
Bet neslepia: kartais norėtųsi, jog Kalėdų kvapas nesimaišytų su komercijos dvelksmu: „Šiais laikais daug kas turi komercijos atspalvį, ir nuo to nepabėgsime. Kartais tas didžiulis vartotojiškumas mane supurto, išgąsdina. Imu galvoti, kam to reikia, kam tiek pinigų leisti. Tada truputį sustoju, imu adekvačiau vertinti. Kad ir tuos pačius papuošimus, kad ir maistą, kurio kalnai prigaminama, o vėliau jis pasensta ir keliauja į šiukšliadėžę... Taip, Kalėdos irgi turi tą atspalvį. Pati stengiuosi save tvardyti, ir kitiems patariu nepasiduoti tai karštinei, nepirkti trijų už dviejų kainą. Juk gal jums visai pakanka vieno daikto... Nepasiduokite pagundoms.“
