Atrodo, kad šis klausimas Svetlanai kyla nuolat. Ir kiekvieną dieną tenka iš naujo ieškoti atsakymo. Gal todėl sužinojusi, jog laukiasi dvynių, vyro, garsaus Niujorko mediko Angelo Acquistos (53), ji iš anksto paprašė dovanos – auklės. Ir ne paprastos, o profesionalios, medicinos mokslus baigusios dvynių slaugytojos, kuri pirmuosius tris mėnesius greta vaikų praleistų visą parą. Svetlana tokią dovaną gavo ir galėjo palengva pratintis gyventi dvigubai (o gal trigubai – juk negalima nuskriausti ir dukros?) greitesniu tempu.
Pasakodama apie kasdienius džiaugsmus ir rūpesčius, ji nepamiršta pridurti sulaukianti pagalbos. Alessandra nuo gimimo rūpinasi auklė lenkė. Kai iš Svetlanos namų pas kitus mažylius išsikraustė profesionali slaugytoja, pas ją iš Kalifornijos atsikėlė dar viena auklė. Džiaugiasi, jog iš pažįstamų „paveldėjo“ tikrai gerą ir netgi su lietuviškomis šaknimis: moteris gimusi Lietuvoje, nors augusi Estijoje. Todėl kiekvieną dieną namuose sukasi nemažas būrys. Tačiau Svetlana tvirtina, kad visi gyvena kaip viena didelė šeima. Vyras, kurio giminės šaknys – Sicilijoje, įpratęs, kad namuose šurmuliuoja daug žmonių.
„Tokiais rūpesčiais dabar ir gyvename. Vaikiškais“, – reziumuoja Svetlana.
Šeimos kasdienybė įsuka į nesustojančią karuselę. Kai susilaukėte Alessandros, priešais fotoobjektyvą stojote po pusmečio. O kaip dabar?
Mano agentas jau skambino. Bet man atrodo, kad kol kas turiu būti greta vaikų. Juk berniukams – tik keturi mėnesiai. Pernelyg maži. Nors auklė ir padeda, aš visada sukuosi namuose. Viena ji nesusitvarkytų. Kartu maitiname, kartu rengiame, kartu einame į parką pasivaikščioti. Jie dar pernelyg dažnai valgo, todėl negaliu ilgai nebūti šalia.
Suviliotų tik labai įdomus pasiūlymas. Jei atvirai, manau, kad galėčiau daryti ką nors kito, ne mados pasaulyje. Mintys jau sukasi, tačiau nenoriu apie tai kalbėti, kol nieko realaus dar nepadariau.
Kas buvo sunkiausia pirmomis dienomis, kai supratote, kad esate jau trijų vaikų mama?
Kai gimė Alessandra, mes keitėme gyvenimą ir derinomės prie jos ritmo. Kai atsirado dar du, vėl viską reikėjo pradėti iš naujo. Iki šiol nesuprantu, kaip spėju su trimis vaikais... Reikia suplanuoti visą dieną. Be griežto organizavimo su trimis vaikais – neįmanoma. Mums laiko lieka labai labai labai mažai. Tik minutės. Stresas, bet man tai patinka.
Tėvams, auginantiems mažus vaikus, sunkiausia tai, kad visai nelieka laiko sau...
Galima tik susitaikyti, kad artimiausius penkiolika metų laiko sau nebus...
Jau atsigavote po sunkaus nėštumo?
Iki šiol organizmas palengva atsigauna. Nors dar net nesvarstau, kada galėsiu iki soties išsimiegoti... Naktį mažyliai dažnai valgo. Kartais mane pakeičia auklė, tačiau neretai lieku viena. Noriu pripratinti juos prie savo gyvenimo būdo. Tai galiu padaryti tik pati. Neišsimiegančių auklių visi labiau linkę gailėti. Pavargusios mamos – juk normalu (juokiasi). Aš labiau stengiuosi mažuosius išmokyti drausmės. Valgyti – griežtai kas tris valandas.
Kartais nekyla noro nors trumpam pabėgti iš šio šurmulio?
Aš sau leidžiu trumpai pailsėti. Kol kas namai nevirto durnynu... Gal tai atsitiks tada, kai vaikai pradės vaikščioti ir lakstyti į skirtingas puses? Randame abu su vyru laiko sau, kad galėtume nueiti į restoraną ar kiną, sužinoti, kas naujo mieste. Kartais pasiimame ir Alessandrą. Ji ir taip klausinėja, ar irgi yra „baby“ – „juk dar esu tokia maža...“ Nuraminu, kad, žinoma, ir ji „baby“. Palengva mokosi dalytis tėvų meile. Nors nori brolius ir kepštelėti.
Esate pasakojusi, kad gimus Alessandrai elgėtės kaip maniakė...
Iš pradžių buvau lyg maniakė. Pirmieji mėnesiai net iki absurdo – neleisdavau nė prisiliesti prie Alessandros, jei prieš tai nenusiplaudavo rankų. Stengiausi laikytis visų knygose aprašytų rekomendacijų, amerikiečiai pediatrai su vaikais pataria elgtis tarytum su krištoliniais. Ilgainiui nusiraminau ir ne taip skausmingai į viską ėmiau reaguoti. Tačiau dabar vėl teko iš naujo mokytis. Su dviem kūdikiais – viskas kitaip. Dabar man atrodo, kad su vienu vaiku paprasčiausiai nėra ką veikti. Kai auginančius vieną vaiką išgirstu skundžiantis, kad sunku, man juokinga. Vieną paimi ant rankų ir nešiesi. Su dviem taip paprastai nepasielgsi. Reikia antrų rankų. Vienas juk nepaneši.
Ar tiesa, kad yra moterų, kurių grožis atsiskleidžia tik tada, kai jos susilaukia vaikų?
Ne grožis, bet moteriškumas. Būna merginų, kurios ir dvidešimties moteriškos, tačiau kitos tokios tampa tik gimus vaikų. Motinystė suteikia moteriškumo. Grožis – visai kas kita, ypač moterų, auginančių mažus vaikus... Juk mamos nuolat pavargusios, atsiranda tiek raukšlių... Nors esu įsitikinusi, kad raukšlės yra gražu. Kai ką net puošia. Amerikoje daugelis prisileidžia tiek botulino, veidus tiesiog išsitampo, pasidaro vieni į kitus panašūs. Visi vienodi. Dingsta asmenybė. Esu prieš tokias injekcijas. Turiu raukšlių, jų tik daugės ir jos taps vis gilesnės, bet to nesigėdiju ir nebijau.
Gedimino Žilinsko nuotrauka/Svetlana Griaznova |
Nesusigundote užsukti į grožio kliniką?
Tikrai ne.
Jau galite mūvėti senus džinsus?
Gal kokie du kilogramai likę. Gimus dvyniams, paaiškėjo, kad mažyliai iš manęs paėmė viską, ką galėjo – man nustatė mažakraujystę. O esant mažakraujystei, dingsta apetitas, stinga energijos... Negalėjau maitinti vaikų. Iki šiol neatsigavau, dar reikia atsistoti ant kojų. Tad apie tai, kad turiu susirūpinti kūno linijomis, nebuvo nė minčių – svoris tiesiog pats nukrito. Į senus džinsus greitai įlindau, netgi greičiau, nei gimus Alessandrai.
Gal prisidėjo bemiegės naktys? O gal tai, kad su dviem mažyliais viskas greičiau vyksta? Ir svoris tada sparčiau krinta... Juk dvigubas krūvis. Nors man padeda auklė, dvidešimt keturias valandas per parą šalia jų būnu pati. Nebėgioju po SPA (kvatoja).
Kol kalbėjomės, ne sykį kartojote, kad svarbiausia – mylėti save. Bet ar visada tai pavyksta? Net ir tada, kai ryte suprantate, kad iš lovos išlipote ne ta koja...
Kai gimsta vaikai, jiems atiduodi daug meilės ir laiko. Negali būti bloga. Turi laisvą minutę – nubėgi pasidaryti manikiūro. Tiek to laiko sau ir reikia.
Jūsų vyras viename interviu yra sakęs, kad jums nesunku suteikti laimę, nes žinote, ko trokštate, ir norite tiek mažai...
Nesu išlepinta. Esu laiminga, kad mano vaikai neverkia, aprengti, apauti, sotūs. Esu laiminga, kad vyras gali patiekti ant stalo skanią vakarienę. Esu laiminga, kad mano tėvai – gyvi ir sveiki. Man tai – didžiausia laimė. Ryte atsikeliu, paskambinu mamai (Lietuvoje tuo metu jau vakarėja). Jei ir mūsų namuose viskas gerai klostosi, ko daugiau reikia, kad būčiau laiminga? Sutikite, tai geros dienos startas.
Kas šeimoje svarbiausia?
Pagarba vienas kitam. Draugystė, pastangos suprasti. Turi būti ir draugas, ir mylimasis. Viskas kartu. Negali būti tik viena. Blogai, kai viskas sukasi apie vieną žmogų ir jo norus. Tada ryšys greitai išsikvepia. Ugnį reikia kūrenti abiem. Vaikai – svarbi mano gyvenimo dalis, bet stengiuosi nepamiršti ir vyro. Ir jam reikia mano dėmesio. Negaliu visos savęs atiduoti vaikams ir pasiteisinti: atleisk, pats pasirūpink savimi. Turiu vakare prisėsti prie žiūrinčio televizorių, priglausti galvą prie peties. Turiu rasti tam laiko. Aišku, galiu taip elgtis, nes yra kas padeda prižiūrėti vaikus.
Tai vyras – kaip dar vienas vaikas?
Vyrai elgiasi kaip vaikai tada, kai moterys neranda jiems laiko. Kaip kitaip atkreipti dėmesį? Jei moteris skiria dėmesio, tada jis ir elgiasi kaip vyras.
Protingos moterys sako, kad nereikia pamiršti vyro, nes vaikai išeina iš namų, o jis lieka.
Pritariu šimtu procentų.
Iš šalies gali pasirodyti, kad jūs gyvenate kaip pasakoje: Niujorkas, prabangus butas, mylintis vyras...
Neabejoju, galiu būti laiminga bet kur – Jašiūnuose, Vilniuje ar Niujorke. Vieta neturi jokios reikšmės. Žmonėms, kurie skaitys šiuos žodžius, gali atrodyti, kad taip kalbu, nes gyvenu Niujorke... Aš gyvenau ir kaime, todėl žinau, kad galiu visur prisiderinti prie to ritmo.
Nepavydžiu, jei kas nors Paryžiuje gyvena geriau. Niekada nekilo minties persikelti ten, kur atrodo geriau. Žūtbūt persikelti į tokį miestą, į tokį namą, į tokį butą. Ten, kur kiti gyvena geriau. Kaip žmogus, aš nesikeičiu vien dėl to, kad pasikeitė mano butas, pasidarė geresnis ar prastesnis.
Bet, aišku, jūsų ausis pasiekia ir pikti komentarai, kur esate pavadinama ir „barakuda“ – turtingų vyrų medžiotoja...
Man pasisekė su vyru, kad ir kas ką kalbėtų. Kiekvienas gyvena savo gyvenimą ir pagal savo supratimą. Vyrai tikrai nebuvo išsirikiavę ir aš nesirinkau, su kuo dabar gyventi. Mes susitikome su Angelo, sukūrėme gražią šeimą. Ir kol kas – viskas mums gerai.