Darbas televizijoje, su juo – užgriuvęs populiarumas, žiniasklaidos ir merginų dėmesys – viso to Tadas, regis, net nepastebi: „Smagiausia, kai teatre gaunu naują vaidmenį. O populiarumas? Galbūt tai neatsiejama nuo aktorystės, bet ar būtina tuo mėgautis? Kuklumas žmogų puošia...“
Turi nemažai vaidmenų teatre, seriale, esi išbandęs jėgas ir kine. Rodos, jauni aktoriai šiais laikais nesunkiai randa vietą po saule?
Darbų visada norisi daugiau. Baigus filmuoti „Svetimus“, dvi savaitės buvo visiškai laisvos, ir dėl jų jaučiausi prastai – nėra ką veikti! Ši vasara bus pirma baigus studijas, tad ir laisvo laiko daugiau, bet džiaugiuosi, kad nors birželis bus užimtas – pradedu repetuoti naują spektaklį.
Į serialą ėjai, nes norėjosi ne tik duonos, bet ir sviesto turėti?
Ilgai galvojau, sutikti ar ne. Ir su Toma (aktore Toma Vaškevičiūte – red. past.) tarėmės. Akademijoje studijavau teatro meną, todėl nesinori per daug lįsti į televiziją. Teatras yra mano namai ir būtent jam visada skyriau pirmenybę.
Pinigai? Žinoma, jie buvo svarbus argumentas. Tuo metu turėjau šiek tiek darbų teatre, kažkiek užsidirbau, bet tai nebuvo tokios sumos, kad būtum galėjęs lengva ranka atsisakyti papildomų pinigų.
Įsimylėjęs organizmas – kaip pavasaris: viskas jame spurda, sproginėja, žydi. Atsisakai labai daug dalykų, pamiršti net save, ir viskas, ko geidžia širdis, tai būti su mylimu žmogumi. Daug kvailų dalykų padarome, kai esame įsimylėję...
Ar tu ir Viktoras iš serialo kuo nors panašūs?
Kai pradėjau filmuotis „Svetimuose“, kažkas manęs klausė to paties. Sakiau, esame panašūs bent tuo, kad abu – jauni žmonės, kurie privalo pradėti galvoti, kaip, kur ir iš ko gyvens. Dabar neturime nieko bendra.
Norėčiau, kad kitą sezoną Viktoras būtų įdomesnis nei šį. Kenčiantis ir taip šešiasdešimt serijų iš eilės – nejaugi tai gali būti įdomu? Tikiuosi, kad trečią sezoną jo gyvenime bus visko daugiau.
Viktoras dėl meilės gali padaryti daug ką, netgi išlaužti seifą. O Tadas tokiems „žygiams“ ryžtųsi?
Seifo neplėščiau, bet kai esi įsimylėjęs, viskas įmanoma. Įsimylėjęs organizmas – kaip pavasaris: viskas jame spurda, sproginėja, žydi. Atsisakai labai daug dalykų, pamiršti net save, ir viskas, ko geidžia širdis, tai būti su mylimu žmogumi. Daug kvailų dalykų padarome, kai esame įsimylėję (šypsosi)...
Sunku patikėti, kad toks išvaizdus vaikinas kaip tu rytais pabunda vienas. „Pirmą kartą pamačiau ekrane ir įsimylėjau... Nežinau, ką turi, bet jis – tikras vyras“, – tai tik viena iš daugybės citatų apie tave, kurių radau internete. Naktiniai skambučiai, nepažįstamųjų žinutės, meilės prisipažinimai – visa tai turėtų būti, oi, kaip įprasta?
Žinučių kartais parašo. Arba palieka dovanų gimtadienio proga. Tik nežinau, ar reikėtų į visa tai kreipti dėmesį, kaip nors reaguoti – juk tie žmonės manęs net nepažįsta.
Daug merginų gatvėje vaikšto, bet ne visos traukia. Kad įsimylėtum, su žmogumi reikia bendrauti, suprasti, jog gali ir nori su juo būti. Jei atvirai, nežinau, kas galėtų šalia manęs būti. Esu labai užsispyręs. Be to, ne visiems ir ne visada pavyksta suprasti tuos, kurie vaidina ir aukoja darbui be galo daug laiko.
Vadinasi, su buhaltere vargu ar galėtum gyventi?
Nuo profesijos tai nepriklauso. Viskas priklauso nuo supratingumo. Nuo to, kiek žmogus nori aukotis ir kiek tos aukos reikalauja iš kito.
Esi pakankamai žinomas aktorius. Pasiūlymų tapti populiarios televizijos laidos vedėju ar projekto dalyviu dar nesulaukei?
Ne, bet net nežinau, ar norėčiau sulaukti. Juk visų pasaulio pinigų neuždirbsiu, o teatras vis tiek domina labiausiai. Noriu jame likti, nesinori per anksti iš jo išbėgti.
Dirbti nemylimą darbą ir dar su žiema kovoti – ne man.
Baigęs mokyklą Alytuje, į akademiją įstojai ne iškart. Ką veikei tuos trejus metus?
Persikėliau gyventi į Vilnių, pradėjau dirbti. Paprastus darbus, kokių galėjo gauti išsilavinimo ir patirties neturintis žmogus. Dirbau drabužių parduotuvėje konsultantu. Sunkus darbas – išprotėti galima! Pirmus mėnesius dirbti atrodė paprasta – juk nieko per daug neveiki. Tačiau po kurio laiko supranti, kad sėdėdamas tarp keturių sienų ir nieko nematydamas pradedi durnėti. Be to, niekada nebuvau drabužių maniakas, kuriam svarbu madingai rengtis. Manau, žmogus drabužį, o ne drabužis žmogų puošia. Prieš parduotuvę dirbau sandėlyje, tiesa, tik mėnesį.
Aktorystė – vaikystės svajonė, nuo kurios tėvai nebandė atkalbėti?
Devintoje klasėje sugalvojau, kad noriu stoti į aktorinį, dešimtoje maniau rinktis ekonomiką, o vienuoliktoje ir vėl nusprendžiau gyvenimą sieti su aktoryste. Pirmą kartą į stojamuosius egzaminus atvažiavau visiškai nepasiruošęs, bet gal ir gerai – po kelerių metų sulaukiau galimybės mokytis Rimo Tumino kurse.
Mama iškart pritarė mano sprendimui, tėtis šiek tiek dvejojo, klausinėjo: „Kaip iš to gyvensi?“ Bet aš per stipriai norėjau būti aktoriumi, kad klausyčiau patarimų (šypsosi).
Aktoriaus duonos nė už ką neatsisakytum?
Bent jau nenorėčiau. Tačiau juk visaip būna: vieną dieną gali tapti nereikalingas, nepaklausus aktorius, kuriam vertėtų pagalvoti apie kitą profesiją. Arba apie išvažiavimą iš Lietuvos. Jei man taip nutiktų, turbūt išvažiuočiau, kur šilta – bent taip bandyčiau pajusti gyvenimo malonumą. Dirbti nemylimą darbą ir dar su žiema kovoti – ne man.
