 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Mindaugo Tendziagolskio darbas |
Su Mindaugu susitikome jo dirbtuvėse. Nors iš pradžių jis ir nenorėjo leisti jų apžiūrėti, nes „jose vyrauja ne kūrybinė netvarka, bet bardakas“, bet aš paguodžiau, jog mano kambaryje, ko gero, netvarka didesnė, ir jis kiek aprimo. Tuomet ant paletės, kuri naudojama kurti įvairiausiems lediniams stebuklams, atsirado ledo gabalas, iš kurio Mindaugas veik akimoju sukūrė tris taureles. Stebint šį vaizdą mane šiek tiek nukrėtė šaltis ir su nuostaba veide aš klausiu, ar jis viską daro plikomis rankomis. „O ką? Man visai smagu“, – besišypsodamas atkerta jis.
Šiek tiek pasisukinėję jo dirbtuvėse, apžiūrėję visus ledui formuoti skirtus padargus – tarp jų, didžiulei mano nuostabai, kiurksojo ir sovietinis lygintuvas – kalbėtis vis dėlto išeiname į lauką. Tikrai ne dėl tikros ar kūrybinės netvarkos. Paprasčiausiai lauke gerokai šilčiau.
Tavo užsiėmimas yra labai jau žiemiškas Ar galima manyti, kad žiema tavo mėgstamiausiais metų laikas?
Ne. Kodėl? Man nėra blogo metų laiko ar blogo oro. Oras priklauso nuo požiūrio. Išėjęs į lauką ir pamatęs šlapdribą gali pradėti stresuoti, bet gali ir visai į tai nekreipti dėmesio. Viskas priklauso nuo emocijų. Pavyzdžiui, gali sau garsiai pasakyti „Koks šiandien nuostabiai bjaurus oras“ – ir tada atsipalaiduoji, pagauni įkvėpimą. Arba būna šalta, stovi sustingęs ir imi galvoti, ko aš čia toks įsitempęs. Atsipalaiduoji ir, pasirodo, nebėra taip šalta.
Pats kadaise esi sakęs, kad Lietuvoje tave išgarsino „Žaislai“ (judančios konstrukcijos, kurių viduje įsitaisęs žmogus gali patirti veik nesvarumo būklę – aut. past.), o kaip galvoje gimė mintis kurti ledo skulptūras?
„Žaislai“ buvo vienas iš kūrybos etapų. Dar studijų metais pradėjau juos daryti, tai Lietuvoje buvo kažkas naujo ir unikalaus. Džiaugiuosi, kad juos padaręs buvau pastebėtas. O štai mintis daryti ledo skulptūras man gimė visiškai atsitiktinai, kaip ir daug kitų dalykų. Iš esmės dėl to kaltas Viktoras Diawara. Jis prieš kokius penkerius metus man pasakė: „Mačiau kažkur Airijoje ledo gabalus su pragręžta skyle, kad būtų galima gerti gėrimus, ar galėtum taip padaryti?“. Aš atsakiau, kad, žinoma, galima, tačiau tai nėra įdomu, reikia geriau kokią skulptūrą padaryti. Padariau. Visiems patiko ir sniego gniūžtės principu pasipylė užsakymai ir rekomendacijos. Galiausiai supratau, kad man jau ir normalios įrangos reikia.
Ar sunku tą įrangą gauti? Mačiau pas tave dirbtuvėse ne tik grąžtus, bet ir sovietinį lygintuvą...
Tikrai galima naudoti tuos pačius įrankius, su kuriais daromi ir kiti dalykai. Pavyzdžiui, naudoti medžio drožinėjimui skirtus rakandus. Aišku, yra tokių specifinių frezų, kurios skirtos specialiai ledui. Bet kaltai, grandininiai pjūklai ir kiti medžiui apdirbti skirti įrankiai puikiausiai tinka ir ledui.
Pradėjęs dirbti su ledu aš į tai žiūrėjau kaip į eksperimentą. Jei reikėdavo išgręžti skylę lede, tai ir tikrini, kokie grąžtai tinka, kokie netinka. Eksperimentuodamas viską ir atradau. Be to, yra visagalis internetas, kuriuo pasinaudojęs gali viską atsigabenti.
Ar kada nors būtum pagalvojęs, kad kažkada būsi ne akmens, o ledo skulptorius?
Aš niekada nieko negalvoju (juokiasi). Jaunystėje iš viso nežinojau, kad menininku būsiu. Dėdė vaikystėje man siūlė tapti chorvedžiu. Vėliau galvojau gal į režisūra mėginti stoti. Dar vėliau, visiškai atsitiktinai, net nebaigęs dvylikos klasių, sugalvojau – „O, stosiu į dailę!“. Telšiuose kaip tik buvo paskutiniai metai, kuomet moksleivius į aukštesniąsias mokyklas priimdavo po devintos klasės. Pasirinkau Taikomosios dailės mokyklą ir po vienuoliktos klasės įstojau. Vakarinėje mokykloje pasibaigiau dvyliktą klasę ir taip 13-a metų mokiausi skulptūros. Telčiuose mokiausi penkerius metus, tuomet atvažiavau į Vilnių. Mane pašaukė eiti į armiją, o aš vis dar norėjau mokytis, tad įstojau į VDA pabaigiau joje bakalaurą, magistrą ir aspirantūrą.
 |
| Gretos Skaraitienės nuotr./Mindaugo Tendziagolskio dirbtuvės |
Diplomų daug, darbo taip pat, tad kiek laiko iš gyvenimo atima tavo darbas?
Matai, yra toks vienas didelis, taip sakant, pliusas ir minusas – man tai ir darbas, ir pomėgis, ir laisvalaikis. Man patinka kurti. Kūryba toks jau dalykas, kad jei jau pradėsi nuo jos žiaukčioti, tai nieko nesukursi ir juo labiau pinigų neužsidirbsi.
Grįžkime prie skulptūrų iš ledo. Iš vienos pusės, ledas yra labai dėkinga materija skulptūrai, ar vis tik yra daiktų, kurių iš jo padaryti negalėtum?
Iš ledo galima padaryti viską. Beveik. Kai ko, pavyzdžiui, laido iš ledo nelabai padarytum arba pušies su visais spygliais. Tai yra padaryti galima, tačiau fiziškai labai greitai visas grožis nutirptų. Visos medžiagos turi savo ribas. Ledas nėra išimtis.
Manęs dažnai klausia, ar man negaila, nes ledas ištirps? Aš jiems atsakau klausimu, ar jiems negaila fejerverkų? Ledas tik šiek tiek ilgiau išlieka nei fejerverkai, o esmė vis tiek ta pati – laikinumo grožis.
Iš ledo daro barus ir viešbučius. Ar pačiam nekilo mintis atidaryti „ledinio baro“?
Nekilo. O kam? Aš esu ne verslininkas, o menininkas. Aišku, jei kas nors norėtų padaryti tą ledo barą ir kreiptųsi į mane – kodėl gi ne? Teko man daryti su kolega skulptoriumi Raimondu Dičiumi butaforinį ledo viešbutį: sienos ir didžioji dalis baldų buvo iš ledo, tik nebuvo stogo. Mes jį statėme Lietuvos kino studijos angare reklamai, rodos, Suomijos rinkai. Nufilmavo reklamą, viešbutį sugriovėm ir tiek žinių (juokiasi).
Kiek laiko jūs praleidote statydami viešbutį?
Statinys buvo trijų kambarių buto dydžio, jame buvo ledinė lova, baras ir kiti dalykai. Aišku, dailininkai įnešė ir paprastų daiktų. Prie šio ledinio viešbučio užtrukome maždaug savaitę ir dirbome po 14-a valandų per parą.
Turėjome labai daug asistentų, kurie mums nešė ledą, o mes pjaustėme ir dėliojome. Taip pat asistentai nešiojo ir kavą. Prisimenu tokį įvykį su kava. Žinai, angare žiemą daugiau nei 20 laipsnių šalčio, taigi jei kavos nebaigi gerti ir pasistatai kur nors, po kelių minučių gali iškratyti kavos tabletę lauk ir eiti vėl darytis naujos kavos.
Karjeros magnum opus: kokią įdomiausią ledo skulptūrą teko daryti?
(Ilgai juokiasi) Šiaip man pačiam įdomiausia buvo ne skulptūra, o projektas „Ledinis barokas“ (vyko 2009-aisiais Vilniaus Rotušės aikštėje – aut. past.). Jo mastas buvo įspūdingas. Mes pastatėme septynias bažnyčias, viena jų pasiekė naują Lietuvos rekordą, kaip didžiausias ledo statinys, kurį padarė, rodos, Kęstučio Lanausko komanda. Jos aukštis buvo 7,5 metrų.
Aš buvau to projekto meno vadovas, todėl ir buvo labai įdomu, nes pačiam reikėjo ir objektus parinkti, ir komandą surinkti, ir asistentus. Tam turėjom visas penkias dienas (juokiasi). Tai čia žiauriai mažai, tačiau visa Rotušės aikštė buvo pilna ledo. Yra buvę ir sunkių periodų su sunkiais projektais. Pavyzdžiui, koks nors kalėdinis laikotarpis, kurio metu renginys veja renginį ir tu tiesiog apsigyveni tarp tų ledų.
Vien iš ledo pragyventi būtų neįmanoma. Lietuva tiesiog per maža šalis.
Kaip užsigrūdinti bei ką daryti, kad tokiame šaltyje dirbant kūnas neatsisakytų veikęs?
Nesustoti vienoje vietoje. Man patinka imti ledą plikom rankom. Nežinau, kažkaip smagu. Man visos medžiagos patinka... galiu dirbti tiek su medžiu, tiek ir su akmeniu. Ledas žavus tuo, kad jis – visiškai emocionali ir labai laikina medžiaga. Galų gale yra toks dalykas kaip proceso menas – padarai kažką ir lauki, kol tas daiktas sunyksta.
Neabejoju, kad dirbant su ledu įvyko ne viena netikėtai keista ar juokinga situacija...
 |
| Mindaugas Tendziagolskis dirbtuvėse |
Nedaug, bet būna jų. Kiek draugų ateina, tai vis kas nors ką nors susižeidžia. Vienam draugui ledas užgriuvo ant kojos piršto ir jį sulaužė, kitas – nusidegino su lygintuvu. Taip ir būna, kai paprašai pagalbos... O šiaip pačiam, tai nėra nieko keisto įvykę, neskaitant to, kad esu gavęs elektros. Kartais pasitaiko, kad važiuoju į renginį, viskas sudėliota minutės tikslumu, ir staiga išaiškėja, kad pamiršau vandenį sugeriantį ir šviečiantį padėklą.
Tikriausiai be galo sunku padaryti penkių minučių trukmės pasirodymą per vadinamuosius „Ledo šou“?
Sunku. O kai pirmą kartą darai – labai sunku. Vėliau pripranti prie muzikos. Sudėtinga, nes vienu metu darai kelis darbus. Skaičiuoji taktus, galvoji kokį veiksmą tuo metu turi atlikti, bendrauji su publika, dar besimaivydamas žiūri, kad sau ko nors nenusikirstum bei nepaslystum. Be to, žiūri dar ir į tai, ką droži, kad paskui neišeitų kas nors netikėto ar keisto. Žinai, rezultatas dar netyčia nepatenkins lūkesčių.
Šiuo metu populiariausia Lietuvoje ir yra tie „Ledo šou“. Šiaip jokių gulbių ar širdelių net nesu daręs. Be to, gulbes iš ledo reiktų vietoje daryti, nes transportacijos metu gulbė gali netyčia likti be galvos. Va, žąsį galbūt ir būtų galima padaryti (juokiasi).
Artėja žiema, tikriausiai darbas darbą veja?
Tikrai daug suplanuota. Kita vertus, ledas – labai maža dalis to, kuo aš užsiimu. Vien iš ledo pragyventi būtų neįmanoma. Lietuva tiesiog per maža šalis. Žinoma, be kūrybos aš nieko nesugebu, todėl ir tenka vesti visokias kūrybines dirbtuves, anksčiau dėsčiau, dar vis fotografuoju, piešiu... ko tik nedarau.
Tai iš meno pragyventi, pasirodo, visai įmanoma. Juk kas antras menininkas skundžiasi, kaip blogai Lietuvoje gyvena...
Galima. Pasakysiu taip: prausiasi tie, kurie tingi kasytis (juokiasi). Jeigu tu nori dirbti, tai ir dirbi. Juk nėra blogo darbo... aš manau, kad jei neturėčiau darbo su menais, eičiau griovius kasti. Juk jėgos turiu. Atsimenu, studentavimo laikais antkapius darydavau, nes reikėdavo užsidirbti ir buto nuomai, ir kitoms reikmėms.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Mindaugo Tendziagolskio darbas |
