– Kuo vaidmuo komedijoje „Tarp mūsų, mergaičių“ jums pasirodė ypatingas, įdomus?
– Perskaičius scenarijų, iškart įsimylėjau šį personažą. Mano vaidinama viena iš šešių mergaičių – Justė – tikras grynuolis, su lengvu pamišimo prieskoniu. Visada norėjau suvaidinti personažą, kuris besąlygiškai myli, o tas įsimylėjimas priveda prie to, kad aplinkiniams tokia būsena atrodo neadekvati, keista ar nepriimtina.
– Papasakokite apie savo kuriamą personažą – kas ji?
– Justė – nuoširdi, tyra mergina. Jei myli, tai myli visa širdimi. Nors draugės ją laiko naivia, vis dėlto ji ne kvailutė, ji žino, kas su ja darosi, bet negali nieko pakeisti, nes jos širdis – gerokai didesnė už protą.
– Jei gatvėje sutiktumėte savo personažą, ką jam pasakytumėte?
– Pirmiausia aš ją stipriai apkabinčiau. O tada pasakyčiau, kad nereikia dairytis į praeitį. Reikia mokėti ne tik mylėti, bet ir suprasti, jog kartais tenka paleisti. Kai tai padarys, įvyks stebuklas.
– Kiek kuriant šį vaidmenį prie jo prisidėjo scenaristai, režisierius, o kiek įdėjote jūs pati?
– Toks dalykas yra sunkiai apskaičiuojamas. Tai prasideda nuo to, kai režisierius renkasi aktorių vaidmeniui ir baigiasi, kai jau pasirinktas aktorius suvaidina sceną. Man atrodo, visada gerai, kai aktorius turi laisvės kurti, bet tuo pačiu puiku, kai režisierius tą moka suvaldyti, nukreipti aktorių teisinga kryptimi.
Mes su komedijos režisieriumi Kęstučiu Gudavičium jau buvom dirbę „Tarp mūsų, berniukų“, „Klasės susitikimas“, tad tikrai radome bendrą kalbą. Jis išgirdo ką aš siūlau, o aš – ką jis. Manau, rezultatas turėtų būti neblogas.
– Ar personaže, kurį suvaidinote, yra bent dalelė jūsų?
– Žinoma. Kiekviename personaže yra dalis tavęs. Juk kurdamas tu permąstai savo išgyvenimus, įdedi savo jausmus į kuriamą personažą, pritrauki jį prie savęs. Nebūtinai tu turi sutikti su tuo, ką sako ar kaip jis veikia, bet juk vis tiek tu, kaip aktorius, jį kuri.
– Kokių iššūkių kėlė vaidmuo? Ar buvo momentų, privertusių peržengti komforto zoną?
– Aš labai nemėgstu šalčio, o ypač šalto vandens. Scenarijuje parašyta ir komandos numatyta filmo pamaina SPA zonoje iš pradžių skambėjo romantiškai, tačiau artėjant tai dienai džiaugiausi vis mažiau. Visų pirma, teko hamame gulėti ant kieto akmens mažiausiai pora valandų, o persikėlus į „pieno vonią“, visiškai nesinorėjo į ją lipti. Kitiems gal ir nešalta buvo, bet man tas drungnas vanduo visai neteikė džiaugsmo.
Vos kameroms nusisukus nuo manęs, lipdavau į krantą ir susisukdavau į rankšluostį. Šalčio tema pasikartojo ir paskutiniąją filmavimo pamainos naktį – tai buvo vienintelė šios vasaros naktis, kuomet buvo labai šalta. O dar filmavome ant lieptelio, taigi drėgmė, kylanti nuo ežero, šilumos tikrai nepridėjo. Šaltis man – tikras iššūkis filmavimo aikštelėje ir gyvenime!
– Kaip su tokiu būriu aktorių merginų susitvarkė režisierius? Ar nebuvo chaoso?
– Kęstutis – ramus ir ypač teigiamas žmogus. Nė karto nemačiau jo susirūpinusio ar pikto. Ta ramybė ir pozityvumas įnešė džiaugsmą ir smagų polėkį darbui. Buvo smagu matyti, kaip visos klega, kvailioja, bet įsijungus kameroms ir vos pasakius Kęstučiui stebuklingą žodį „dirbam“, viskas įvykdavo ir stodavo į savo vietas.
– Ar režisierius leido improvizuoti? Kaip sekėsi?
– Na, mūsų tikrai buvo daug – suvaldyti šešis žmones, t.y. personažus su savo charakteriais ir tekstu, vienu metu veikiančius, nemenkas darbas. Improvizacijos buvo, bet ji daugiau vyko per repeticiją, prieš filmuojant sceną.
Juk kartojant tą pačią sceną iš mažiausiai šešių rakursų, ypač svarbu yra tikslumas, kad vėliau, montuojant, viskas atitiktų ir galima būtų sulipdyti įdomią sceną.
– Kokie stiprių moterų personažai kine ar TV serialuose jums patinka labiausiai ar paliko didžiausią įspūdį?
– Man visų laikų geriausias, nuostabus, sakyčiau, netgi galingas mano mylimos aktorės Nicole Kidman kuriamas pagrindinės veikėjos Grace vaidmuo yra režisieriaus Lars von Trier filme „Dogvilis“.
Veikėjai tenka tokie išgyvenimai, kurie bando palaužti jos prigimtį, mąstymą. Bet įspūdinga filmo pabaiga įrodo, kad ji, kaip žmogus, yra stipresnė už visuomenės primestus stereotipus, jog žmogaus negalima įsprausti į rėmus, o iškrypusi gerumo sąvoka anksčiau ar vėliau priveda prie tiesos momento.
– Ar turite draugių „gaują“, su kuria susitinkate pakvailioti?
– Taip, žinoma, kad turiu. Ir manęs visai nenustebino, jog draugės filme yra tokios skirtingos. Mano draugių kompanija yra iš visiškai skirtingų gyvenimo laikotarpių, dirba skirtingus darbus, netgi skirtinguose miestuose ir tikrai skiriasi viena nuo kitos. Vienintelis dalykas, kas dauguma jų tikrai sieja, tai vasaris – dauguma iš jų yra gimusios būtent šį mėnesį.
– Ką dažniausiai veikiate kartu?
– Buvo, pamenu, toks studentavimo laikotarpis, kai „nešdavom gėrį“ – lankydavom draugus ir jų rengiamus vakarėlius net nepranešusios, kad atvyksim.
– Kokia draugystė stipresnė – moteriška ar vyriška?
– Kokia draugystė yra tarp vyrų, gaila, bet matyt niekuomet nepatirsiu. Bet kokia yra tarp moterų, tai tikrai žinau. Esu laiminga, turėdama tikrų, visą laiką mane lydinčių ir palaikančių visose situacijose draugių. Tad tikrai galiu pasakyti, kad moteriška draugystė yra stipri ir seseriška. Galbūt dar ir dėl to, kad sesių neturiu, tad jos man jas ir atstoja.
– Kaip manote, kokia yra sėkmingų santykių paslaptis?
– Mano manymu, vienas svarbiausių dalykų yra abipusis atvirumas ir visuomet dalinimasis tuo, kas neramina. O taip pat – visuomet užmigti susitaikius!
– Kuri filmo scena Jums labiausiai įstrigo? Kodėl?
– Man pačiai ypač patiko Justės monologas. Ne visada būna tokie dalykai išrašyti pjesėse ar filmo scenarijuje. Dar nemačiau filmo, bet labai bus įdomu pažiūrėti kaip režisierius tą monologą supynė su vizualiais vaizdais ir muzika!
– Komedijoje „Tarp mūsų, mergaičių“ su jumis filmavosi didelis būrys kitų aktorių moterų. Kaip sekėsi dalinti ekraną? Kokia buvo atmosfera?
– Manau visos pritars, jog vos įžengus į aikštelę tarp mūsų iškart užsimezgė tarpusavio ryšys. Tad ir dėmesiu ar kamera dalintis buvo lengva. Visos - profesionalės ir puikios aktorės. Problemų tikrai nekilo, o juoko, kalbų aikštelėje ir po pamainų niekuomet netrūko!
– Žmonėms, kurie dar nematė filmo „Tarp mūsų, mergaičių“ arba apie jį nieko negirdėjo, trumpai papasakokite, apie ką jis, neišduodama esminių siužeto vingių.
– Filmas apie šešių visiškai skirtingų moterų draugystę, kuri turi įvairių kampų ir prieskonių, bet svarbiausia, jog jos visos negali viena be kitos. Jas visas sieja didžiulis noras būti laimingoms, mylėti ir būti mylimoms.
– Ką kalba moterys, kai šalia nebūna vyrų?
– Jūs ką galvojate aš taip imsiu ir išduosiu dabar? Nueisit į filmą ir galėsit bent pro rakto skylutę pažiūrėti, kas tų moterų, esančių tuo metu be vyrų, sukasi galvose ir ant liežuvio.
– Apie filmą „Tarp mūsų, mergaičių“
– Populiariausių Lietuvoje komedijų „Tarp mūsų, berniukų...“ ir „Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta!“ režisierius šįkart nusprendė nukreipti žvilgsnį į dailiąją lytį.
Istorija prasideda nuo nekalto sumanymo: šešios geros draugės nusprendžia smagiai ir jaukiai praleisti savaitgalį užmiesčio SPA centre. Tačiau nerūpestingas savaitgalis netrukus virsta painių situacijų, karštų prisiminimų ir veiksmo pilnų scenų sūkuriu. Ar merginų draugystė išlaikys pavydo, pykčio ir intrigų išbandymą? Kas nugalės – senos nuoskaudos ar moteriškas solidarumas ir draugystė?
Žinoma, „Tarp mūsų, mergaičių“ subalansuotas moterims (ypač „Sekso ir miesto“ gerbėjoms), tačiau filmą privalo pamatyti ir vyrai – kad sužinotų, ką moterys kalba, kai jų nėra šalia. Garantuojame, kad jie irgi juoksis už pilvų susiėmę.
Filmo režisierius – Kęstutis Gudavičius. Filmą platina „Vabalo filmai“. Pagrindinius vaidmenis filme atlieka Ineta Stasiulytė, Rimantė Valiukaitė, Gabrielė Malinauskaitė-Rudzienė, Emilija Latėnaitė-Beliauskienė, Aušra Štukytė, Rasa Marazaitė. Filmą bus galima pamatyti visuose didžiausiuose šalies kino teatruose nuo 2018 m. gruodžio 28 dienos.
