„Mes vienas kitą daug ko išmokėme, papildėme, susibendravome. Mūsų susitikimas buvo nulemtas. Bet turbūt ne tam, kad susituoktume, – neslepia muzikė. – Dabar aš einu toliau. Organizuoju renginius, sutinku iš Maskvos grįžtančias savo dukras. O ar yra šalia tavęs žmogus, ar ne, tai joks laimės garantas.“
Dukros grįžta gyventi į jūsų namus?
Bent jau kol kas – taip. Iš Maskvos su dešimčia lagaminų jau pasitikau Saulę. Ten ji baigė Maskvos konservatoriją su pagyrimu ir raudonu diplomu. Antroji – Rūta – dabar baigia aspirantūrą ir po aštuonerių mokslo metų irgi grįš namo su dar kokių dešimčia lagaminų. Parsiveža viską: nuo užuolaidų iki televizoriaus – ką užgyveno per tiek metų.
Galima sakyti, kad į šiuos namus grįžta gyvenimas...
Namai tikrai bus pilni veiksmo. Dukros turės po savo kambarį. Kartu gyvena ir mano tėtis. Dar yra šuo. Bet mes visi puikiai mokame sugyventi. Dukros nori kurti Lietuvoje, čia pradėti karjerą. Vieni dabar skundžiasi, kaip sunku gyventi, kiti emigruoja, o mano vaikai Maskvoje tokį šaltą dušą turėjo, tokį muštrą, kad Lietuvoje jiems pasirodys labai paprasta. Be to, dabartinė mano veikla bus susijusi su dukterų: aš galėsiu prodiusuoti jų veiklą.
O kaip jūsų meilės reikalai? Tiesą sakant, visi jau laukia vestuvių...
Kad vestuvės apskritai bus, sugalvojo patys žurnalistai. O gyvenime neretai būna visai kitaip. Aš turiu labai stiprią intuiciją ir jeigu ji man sako, kad man geriau taip, kaip dabar, nieko nekeisiu. Neversiu gyvenimo vien dėl to, kad patenkinčiau savo ambicijas ar aplinkinių lūkesčius... Kažkas nori, kad būtinai antrą kartą ištekėčiau. O manęs kas nors paklausė, ar aš to noriu?
Praeis šita meilė, ateis kita. Jeigu ji man bus reikalinga...
Bet ar ilgam užteks ryšio per atstumą – bendravimo tik internetu ir elektroniniais laiškais?
Aleksandras buvo atvažiavęs trims savaitėms, kartu organizavome jau XII Tarptautinį rusų sakralinės muzikos festivalį. Bet, matyt, aš toks žmogus: kai darau didelius viešus darbus, asmeninis gyvenimas man nerūpi. Aleksandras daug padėjo, suteikė naujų postūmių, požiūrį iš šalies. Jis – pragmatikas, todėl pabandė ir mano veikloje įvesti tvarką. Tapau tikslesnė, griežtesnė ir rezultatas buvo geresnis.
Po trijų savaičių jis vėl išvažiavo į Vokietiją, kur turi darbo įsipareigojimų, namus, mamą. Aš turiu įsipareigojimų čia. Lietuvoje pragyvenau trisdešimt metų, čia mano draugai, ryšiai, veikla. Vardan ko dabar turėčiau keisti savo gyvenimo būdą?
Dėl meilės...
Čia toks moteriškas požiūris... Bet meilė paprastai baigiasi, kai prasideda kasdienis gyvenimas su visais neaiškumais ir sunkumais. Dabar kiekvienas turime savo teritoriją, savo pasaulį, aplinką, poreikių. Aš nekeičiu Aleksandro gyvenimo būdo, jis – manojo. Jeigu norėtume būti kartu, kuris nors vienas turėtų aukotis. Bandau įsivaizduoti, kaip viską metu ir važiuoju į Vokietiją. Ką aš ten veikčiau? Be kalbos. Be draugų. Be ryšių... Lygiai tas pats, jeigu jis bandytų atvažiuoti čia. Tai nėra pragmatiškos šnekos, tiesiog mano lūpomis kalba intuicija.
Vos prieš pusmetį žurnalistams prisipažinote, kad esate be galo įsimylėjusi Aleksandrą. Leiskite paklausti tiesiai šviesiai: jūs tebemylite tą vyrą?
Pasakysiu taip: aš buvau įsimylėjusi. O dabar... abejoju. Mano gyvenime niekada nebuvo išskaičiavimo. Tik jausmai. Be įsimylėjimo nebūtų buvę susidomėjimo Aleksandru. O kai geriau pažinome vienas kitą, paaiškėjo, kad daugiau nieko turbūt ir negali būti. Nei jis blogas, nei aš labai gera. Tiesiog meilės jausmas amžinas nebūna, po kurio laiko jis virsta kuo nors kitu. Tik ilgiau pabendravęs su žmogumi pamatai dalykų, kurių iš pat pradžių nepastebėjai ar nenorėjai matyti. Pakeisti žmogaus negali, savo pripratimų irgi aukštyn kojomis neapversi. Mūsų amžiuje lieka tik viena sąlyga: gali su tuo gyventi ar ne. Galiausiai abu darote išvadas. Jeigu jos nėra palankios – irgi jokios tragedijos. Toks yra gyvenimas. Tiesiog kurį laiką turėjai gerą draugą, kuris tavo žmogumi taip ir netapo. Tas „tavo žmogus“ – apskritai didelė retenybė šiame pasaulyje. Ir nereikia leistis į avantiūrą ar prieštarauti savo intuicijai vien dėl visuomenės lūkesčių. Niekada to nedariau ir nedarysiu.
Bet atrodė, kad pagaliau – po skyrybų praėjus net aštuoneriems metams – jūs atsigavote, įsileidote į širdį jausmus...
Kas kam rūpi, tas tą ir mato: kažkas džiūgavo, kad pagaliau sutikau žmogų. Kažkas gal net pavydėjo... Bet septyneri aštuoneri metai – pats mažiausias laiko tarpas, kad spėtum viską apmąstyti. Nesuprantu, kai žmonės vos po metų ar kelerių vėl iš naujo tuokiasi. Reikia pabūti vienam, nieko neplanuoti ir neskubėti. Kur tokiuose reikaluose nuskubėsi? Kuo ilgesnis tas tarpas, tuo daugiau žmonių sutinki, kurie tau siūlo draugystę, bendravimą, gal net meilę. Turi sulaukti savo laiko.
Jūs vis dar susirašinėjate su Aleksandru?
Susirašinėjame, bet tai jau daugiau draugiški, dalykiniai pokalbiai. Dabar aš sau po daugelio metų pagaliau leidau pailsėti, susikaupti ir apmąstyti savo gyvenimą.
Belieka banaliai paskelbti, kad jūsų širdis vėl laisva ir atvira naujoms pažintims?
(Juokiasi.) Taip! Aš matau kitus vyrus, bendrauju su jais. Daug kas nori su manimi būti. Bet ne visi man tinka. Nėra mano reikalavimų kartelė labai jau pakelta, bet renkuosi aš. Turiu tokią teisę. Vienai moteriai gerai, jeigu šalia bent kokios vyriškos kelnės guli. Kitai reikia, kad vyriškis ją remtų finansiškai. Nieko nesmerkiu. Bet aš savo gyvenimą jau susikūriau, man visko užtenka. Trūksta tik žmogaus ar draugo, su kuriuo galėčiau dalytis. Bet mano gyvenimas jau niekada nebesisuks aplink žmogų, kuris vadinamas vyru.
Tarp mūsų su Aleksandru dar ne pabaiga ir taškai nesudėti. Tiesiog dabar aš esu labai laiminga, kad tiek daug turiu ir galiu. O yra tas vyras šalia ar ne, nebe taip svarbu. Na, pajutau, ką reiškia, kai vyras šalia, kasdien atsikelia, ką nors padaro, padeda... pasidžiaugiau... ir viskas.
Supratote, kad ne to jums reikia?
Supratau, kad gyvenime yra svarbesnių dalykų. Vaikai, tėvai, broliai, seserys yra artimiausias tavo ratas. Jus jungia kraujas. Ir joks svetimas žmogus, atėjęs į šeimą, man neatstos ir nepakeis dukterų. Praeis šita meilė, ateis kita. Jeigu ji man bus reikalinga... Ko gero, kai Aleksandras pajuto, kad galbūt ne taip stipriai reikalingas, jam buvo ne itin smagu. Bet daugiau duoti aš negaliu. Toks žmogus esu. Kitokia netapsiu. Tokią mane mylėkite.
