– Kotryna, kodėl nenorėdavai kalbėti apie nei apie savo dainuojančią mamą, nei dainas kuriantį ir gitara grojantį tėtį?
– Labai gerai prisimenu: mokiausi Vilniaus Užupio gimnazijoje, mokykloje vyko dainuojamosios poezijos konkursas. Tai buvo pirmoji vieša vieta, kur išdrįsau parodyti savo kūrybą. Įkūrėme grupę, sukūriau tikrai gražią dainą, repetavome ir... laimėjome. Tačiau konkurse visi nusprendė, kad dainą parašė mama, ne aš. Kalbėjo man tai į akis. Nuo pat to pirmojo karto kai išdrįsau, kai išlipau iš savo kiauto, kai nusprendžiau pasidalinti tuo, ką moku, sulaukiau tokių skaudžių dūrių. Tikrai nebuvau tam pasiruošusi! Ir tai tai labai pakirto mano ambicijas.
– Nejau mama ir tėtis tavęs tam neparuošė?
– Ruošė, tik aš gal ne visai supratau. Šeimoje buvau vyriausias vaikas, tėvai, matyt, su manimi išmėgino visas auklėjimo teorijas ir būdus. „Tele-Bim-Bam“ studijoje niekuomet nebuvau gavusi jokios solo dainos, o mano brolis Justas vieną – „Musę“. Kaip ir kiekvienas vaikas studijoje dainuoti norėjau, tačiau man buvo visiškai aišku, kad dainuoja kiti, ne aš. Tik vėliau, jau paaugusi svarstydavau – geriausia draugė Eglė dainuoja, Justas dainuoja, kažkas čia ne visai taip, kaip ta mano mama elgiasi. Šiandien suprantu, kad tai buvo gerai apsvarstytas tėvų poelgis, kuris mane užgrūdino. Neabejoju, tai padėjo, kai stojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Pirmaisiais metais nepavyko, o antraisiais sąmoningai pasirinkau Vilniaus kolegiją, nes LMTA mama tuo metu dėstė mikrofoninį dainavimą.
Kolegijoje kurso vadove tapo Eglė Gabrėnaitė. Pati aktorių vaikas, Eglė gerai žinojo, kaip jaučiuosi. Mes apie viską kalbėdavomės, ji mane suprasdavo iš pusės blakstienos, taip yra iki šiol, studijos baigtos, o ryšys likęs.
– Turėjo praeiti tiek daug metų, kad sutvirtėtum ir išdrįstum būti savimi?
– Tvirtai jaustis pradėjau prieš metus. Tuomet, kai mane į savo komandą pasikvietė renginių organizavimo agentūra „Name“, su jais parengėme keletą puikių performansų. Visiškai mane išlaisvino projektas „Okata“, kurį sukūrėme prieš metus. Supratau: viskas, radau, ko ieškojau, jaučiuosi stipri, darau, kas man labai patinka. Ir jei kas sako – va, čia Neringos Čereškevičienės dukra, galiu atsakyti – taip, esu! Ir esu nepaprastai dėkinga savo tėvams.
Vyksta toks įdomus atsiskyrimas, mes su broliu Justu palikome tėvų namus, juose liko tik mažiukas Rapolas. Su mama matomės kasdien mūsų „Tele-Bim-Bam“ darželyje ir „Upės“ mokykloje, aš čia direktoriauju, o mama man vadovauja. Dar kai gyvenome kartu, prisimenu, grįžti namo, norisi pabūti dukra, o kalbame tik apie darbus. Tai, kad išsikrausčiau, mūsų bendravimui pridėjo naujų spalvų.
– Grupė, kurią sukūrėte prieš metus – „Okata“ senovines liaudies dainas prikelia naujam, moderniam skambesiui. Koks buvo tavo kelias iki jo?
– Labai sudėtingas. Visada dainavau – vaikystėje, mokykloje, su draugais. Tačiau, tą dieną, kai su „Okata“ pirmą kartą išėjome į sceną – trenkė žaibas. Su „beatboxeriu“ Žygimantu esame turėję ne vieną projektą, o prieš metus susipažinau su merginomis. Atlikome dainą scenoje ir supratau, kad šį kartą nebuvo – atėjau, atidirbau, išėjau. Po pasirodymo nusprendėme įsirašyti dainą, pajutome ryšį ir visiems buvo labai lengva. Ypač, su merginomis, nors esame tokios skirtingos!
– Lietuvos šimtmečio jubiliejus – geri metai atsirasti tokiai grupei, kuri muzikoje derina sena ir nauja.
– Viskas puikiai sukrito – laikas, vieta, žmonės, ryšys, santykis, gera atmosfera. Aš nerasdavau jaunų žmonių, kuriems liaudies muzika patiktų taip, kaip patinka man. Tai puiki komanda, pasitikiu jais – ir kai sako, kad gerai, ir kai sako, kad blogai. Jie privertė mane patikėti savo jėgomis, o tada tapo daug lengviau ir paprasčiau. Kai įdedi širdies, įvertina ir aplinka. Mus įvertino taip, kaip niekada negalėjau tikėtis. Komentarai po koncertų yra didžiausias energijos šaltinis.
– Kuo tave žavi liaudies muzika?
– Joje – beprotiškai daug energijos. Kelias, kaip per jausmus ištransliuoti kūrybą yra mamos ir Eglės Gabrėnaitės palikimas. Kai pauzę panaudoji vietoje ir laiku, ji yra pats gražiausias garsas, gali juo pasakyti beprotiškai daug. Noriu tą jausmą perduoti savo klausytojams.
– Šį savaitgalį modernios „Okata“ liaudies dainos skambės ant Ukmergės piliakalnio. Jūs, kartu su sužadėtiniu ir vienu geriausių Lietuvoje garso režisieriumi Jurgiu Stasikėliu jungiatės prie iniciatyvos „100 švęskime patys“. Kuo ypatingas bus jūsų pasirodymas?
– Dainuoti ant piliakalnio – energijos bomba. Specialiai šiam koncertui ruošiame programą ir Lietuvai dovanojame tai, ką mokame geriausiai – muziką. Ir tai nebus tik koncertas – labiau teatrinis pasirodymas su puikiomis Arvydo Buinausko šviesomis ir Jurgio garsu. Neabejoju, bus tikrai stipru. Vakar prieš miegą galvojau: ačiū Dievui, kad esu Čereškevičiūtė, ačiū už tai, ką gavau vaikystėje, kad galiu daryti, kas labiausiai patinka ir kad su pačiais geriausiais galiu paruošti dovaną Lietuvos šimtmečiui. Jei atvirai, man net kvapą užėmė!
Grupės „Okata“ir Kotrynos Čereškevičiūtės pasirodymas, Arvydo Buinausko šviesų misterija jau šį šeštadienį šventėję „100 švęskime patys“ prie Ukmergės piliakalnio.
