Nekeista, kad televizijoje nebematoma Živilė vietoje nesėdi ir imasi naujų veiklų, kurios, tiki, gali prisidėti prie geresnio pasaulio. Vis tik naujų aukštumų ji siekia ne tik profesijoje – moteris nepaliaujamai tobulėja ir asmeniniame gyvenime.
Žurnalistę, komunikacijos specialistę Živilę Vaškytę-Lubienę Lietuvos žiūrovai matydavo kone kasdien. Su tarpais įvairias žinių laidas vedusi žavi juodaplaukė buvo subūrusi didelį gerbėjų būrį, o už kadro – jos talentą ir profesionalumą vertinančių kolegų ratą.
Nors dabar tiesioginiame eteryje Ž.Vaškytės nematyti, jos karjera tikrai nestoja – ji vystosi naujomis trajektorijomis, o ja nepaliaujamai žavisi didžiausi jos gerbėjai – dukra Frida, sūnus Herkus ir vyras, muzikantas Edgaras Lubys. Kalbėdama su portalu Žmonės.lt žurnalistė neslepia, kad nors gyvenime pasitaiko visko, ji gyvena laimingą ir pilnavertį gyvenimą. „Turiu viską, ko galiu norėti“, – jaukų pokalbį pradeda Živilė Vaškytė-Lubienė.
Portale Žmonės.lt – šiltas ir jaukus interviu su Ž.Vaškyte-Lubiene apie karjeros posūkius, naujas studijas, pakeistą gyvenamąją vietą ir susitarimus su vyru Edgaru, kurių laikosi auklėdami vaikus.
– Živile, daliai lietuvių jus geriausiai atpažįsta kaip buvusią televizijos laidų „Labas rytas“, „Rytas su LNK“ vedėją, su kurios veidu pradėdavo savo dieną. Nemažai laiko dirbote ir nematomoje televizijos pusėje – už kadro, prodiusavote, redaguodavote įvairias laidas. Vis tik kurį laiką televizijoje jūsų nebematyti. Kokiais karjeros keliais pasukote?
– Nuo ko čia dabar pradėti... Pandemija pagimdė daug naujų idėjų ir pagrindinę dabartinę mano veiklą – verslą. Šių metų pradžioje su drauge įkūrėme įmonę „Enough“ ir konsultuojame įmones tvarumo klausimais. Turime pirmų klientų, planų ir tikimės pamažu užaugti!
Ekologija stipriai domėjausi nuo mokyklos laikų, net galvojau ją studijuoti! Vis tik dėstytojai atkalbinėjo, sakė, kad tai – idealistų profesija. Ir jų argumentai, ir pašaukimas bendrauti su žmonėmis pastatė mane ant žemės ir pasirinkau žurnalistiką. Tikrai to nesigailiu, bet ekologija, darna su gamta, tvarumas nenustojo traukti ir dominti. Rimtai žiūriu į klimato kaitą, stengiuosi maitintis veganiškai, o jei nepavyksta, tada vegetariškai.
Apie tai dar stipriau susimąsčiau prasidėjus pandemijai. Laikiausi minties, kad tai yra signalas žmonijai, tik ar mes jį supratome? Kur tau: pasibaigė karantinas ir vėl išaugo vartotojiškumas. Aišku, tai yra psichologiniai dalykai: kai prispaustas žmogus vėl pajunta laisvę, jis geria jos tiek, kiek į plaučius telpa. Tai yra normalu ir mano pasakymas yra be pykčio, tiesiog žinau, kad reikia kažką daryti.
Pasinėriau į šią idėją ir pradėjau daug skaityti, domėtis, daugiausiai – užsienio žiniasklaidoje ir platformose, kadangi Lietuvoje apie tai dar nėra daug kalbama, rašoma arba tai daroma ne taip, kaip aš įsivaizduoju, kad turėtų būti. Galiausiai man ir draugei kilo idėja, kad tvarumo temą reikia vystyti, apie ją kalbėti daugiau ir šviesti žmones.
Taigi, sugalvojome koncepciją, dar ilgai galvojome pavadinimą, bet galiausiai apsistojome ties „Enough“ – lietuviškai tai reiškia „Gana“. Pavadinimas turi keletą reikšmių. Pirmoji – gana kalbėti, kad niekas nevyksta, ledynai neištirps, klimatas neatšils, o mes nieko negalime pakeisti. Tikrai galime, tereikia žinoti, ką daryti ir ko vengti. Kiekvienas gali prisidėti šiek tiek pakoreguodamas savo gyvenimą. Tai nebūtinai reiškia, kad prarasi daug džiaugsmo – galbūt jį ir atrasi.
Man pačiai galvoje nuolat sukasi mintis: „Negyvenkime taip, kad anūkai mus prakeiktų“. Anūkus mes dar galėsime pamatyti ir jie tikrai mūsų paklaus, kodėl taip gyvenome, nesaugojome Žemės ir nieko nedarėme, net jei matėme, kad viskas – labai pragaištinga.
„Enough“ taip pat reiškia tvarumą, vartotojiškumo mažinimą. Verslininkams iš tarptautinių įmonių, su kuriais teko bendrauti, šios temos yra pažįstamos ir suprantamos, ypač – skandinavams. Jų nebereikia edukuoti ir aiškinti, kodėl tai reikalinga. Sunkiau su seniau įkurtomis lietuviško kapitalo įmonėmis, nes tokie verslininkai dažnai svarsto, kad tai yra kažkokia nauja mada ar išsigalvojimai. Matau, kad švietimas, žmogiška, patraukli ir tikslinga informacijos sklaida – reikalinga, tad man tai yra gera erdvė ir plotmė įgyvendinti savo profesines žinias.
– Sakote, kad daliai Lietuvos įmonių ir verslininkų būtinas švietimas, nes ekologija jiems – nepažinta sritis. Kokiais klausimais dažniausiai juos konsultuojate?
– Klausimų spektras – labai platus, nes tvarumo įgyvendinimo versle galimybės taip pat labai didelės. Jos apima ne tik ekologiją, nešvaistymą, rūšiavimą, bet ir santykius su žmonėmis ar žmogaus teises. Jungtinės Tautos yra suformulavusi septyniolika tvarumo tikslų, kurių įmonės privalo laikytis. Verslininkai neretai išsigąsta, kiek jų daug – juk neįmanoma visų įgyvendinti. Tai ir nereikia visko aprėpti! JT tikslai – labiau rekomendacinio pobūdžio ir, įsivertinus savo galimybes, galima pasirinkti vieną iš jų.
Mūsų įmonė tai ir padaro. Įvertiname, kokia yra konsultuojamos įmonės būklė, ką ji daro taip, o ką – ne taip, ką gali padaryti geriau ir ką būtinai – dabar, o kas gali palaukti. Remiamės logika ir viską vertiname protingai. Aišku, kiti galvoja, kad praslys, bet tuoj Europos Komisija visus užsmaugs ir reiks susiimti. Galvoju – tai, ką galim, darykim dabar, nes paskui ateis baudos.
Kaip ir minėjau, šis verslas – pagrindinė mano veikla. Nors tai yra sritis, kuri neturi pabaigos ir ją nori į ją nerti vis giliau, dabar daugiausiai koncentruojuosi į tai, kas svarbiau klientui, atsižvelgiant į jo stadiją, būklę, poreikius, suvokimą. Vis tik turiu ir kitų darbų. Dar dirbu kaip komunikacijos specialistė, kuriu komunikacijos strategijas, vedu man pačiai įdomius renginius ir vystau vieną asmeninį projektą, kurį pradėjau dar per pandemiją, tada sustojau ir galiausiai pratęsiau vėl.
– Koks tai projektas?
– Tai – mano asmeninė pokalbių laida „Klodų klodai“, kurioje nagrinėjau tas temas ir kalbinau tuos žmones, kuriuos norėjau pati. Kalbėjome apie gyvenimą, jo prasmę, atradimus ir įkvėpimus. Dirbdama žiniose išgyvenau vidinį konfliktą: nuolat pateikdavome žinias, kurios neretai nebūdavo labai geros. Man visada norėjosi atsvaros ir galiausiai, pasinaudodama sugebėjimais, kuriuos gavau iš Dievo ir išsiugdžiau per dešimtis metų žiniasklaidoje, sugebėjau ją sukurti. Norėjau žmones įkvėpti, o ne tik išgąsdinti ir parodyti, kaip viskas sudėtinga bei painu. Kurdama šią laidą net negalvojau apie uždarbį: tai – mano širdies projektas. Visada, kai kuri tai, kas, tavo nuomone, turi prasmę, jokios grąžos nebesitiki.
– Kur ir kada žiūrovai gali tikėtis ją išvysti?
– Laidos pokalbius nusifilmavau jau seniai, man juos sumontavo ir pavasarį planavau šitą išpuoselėtą, išnešiotą kūdikėlį paleisti į gyvenimą – to momento labai laukiau. Na, bet jūs įsivaizduokit: laidą turėjau paleisti iki kovo mėnesio, bet prasidėjo karas.
Yra toks pasakymas: „Kai pabūklai šaudo, mūzos tyli“. Tuo metu jis nuskambėjo labai garsiai, o mūzos nutilo.
Man tiesiog nusviro rankos. Pirmosiomis karo savaitėmis atsisėsdavau rašyti tekstų ir nieko nebeparašydavau – man viskas atrodė labai beprasmiška. Nors ir stengiausi nepanikuoti, vadovautis logika bei mąstyti objektyviai, kurti nieko nepavyko. Yra toks pasakymas: „Kai pabūklai šaudo, mūzos tyli“. Tuo metu jis nuskambėjo labai garsiai, o mūzos nutilo. Aš ėmiau svarstyti, ką su tais pokalbiais daryti. Gal jų nebereikia? Jie buvo įrašyti dar iki karo, tad apie jį kalbama dar nebuvo, o didžiausias iššūkis atrodė pandemija. Dabar – viskas pasikeitę.
Vis tik galvoju: Dieve, juk negaliu jų sudėti į stiklainį ir tiesiog kažkur padėti (juokiasi). Jaučiau atsakomybę prieš žmones, kurie man skyrė savo laiką, o ir mūsų pokalbiai buvo labai gražūs ir prasmingi. Taigi, nieko nežinau, galiausiai juos paleisiu į pasaulį ir leisiu gyventi savo gyvenimą. Kadangi tai – ne televizinis formatas (pokalbiai trunka apie valandą), talpinsiu juos kitoje platformoje. Noriu, kad žmogus mano laidą galėtų pažiūrėti tada, kada gali, jei reikia, sustabdytų, pailsėtų ar peržiūrėtų dar kartą. Trokštu, kad šios peržiūros metu jie įsikvėptų ir atsikvėptų vienu metu, o pokalbių greit nepamirštų.
– Akivaizdu, kad nuo žurnalistikos toli nepabėgote. Vis tik tai – ne tas pats, kaip vesti žinias tiesioginio eterio metu. Ar nejaučiate tam nostalgijos?
– Net nežinau. Į gyvą eterį atėjau daug laiko išdirbusi už kadro, vėliau vėl perėjau į kitą kadro pusę, taigi į šitą darbą niekada staiga neįkritau ir iš jo neiškritau. Tiesa, kartais sapnuoju, kad vedu laidą. Atsikeliu ir galvoju – iš kur šitos mintys? Nei apie tai galvojau, nei ką..
Matyt, jau pasiilgau tiesioginio eterio, to jauduliuko ir jausmo, kad turi susiimti bei padaryti geriausia, ką gali, nes antro šanso nebus. Ko gero, visi eteryje dirbę žmonės man pritartų, kad tai – savotiškas narkotikas, būsena, kurios nepatiri niekur kitur. Tokį adrenalino poreikį tikriausiai jaučia žmonės, kurie pasiilgsta kalnų, slidinėjimo, nardymo. Manau, kad jie ir tiesioginio eterio laidų vedėjai priklauso tai pačiai kategorijai.
– Televizijoje nuolat ir neišvengiamai vyksta kaita: vienus veidus keičia kiti. Vis tik kai kurie senbuviai eteryje išlieka daugybę metų. Į ką pati mieliau žiūrite – į pažįstamus veidus ar naujokus?
– Juokinga tai, kad persikraustėme į naujus namus ir neturime televizoriaus. Vis tik veikia tas profesinis smalsumas ir jį pažiūriu, kai nuvažiuoju pas mamą. Padarau tokį monitoringą – įvertinu, kas naujo, kas gero ir įdomaus atsirado televizijoje. Vis tik, nuo pat savo žurnalistinės karjeros pradžios labiausiai mėgau stebėti tuos kolegas, kurie yra televizinės asmenybės. Per ilgus darbo metus susiformuoja jų charakteris ir braižas, tad įsijungęs televizorių ir pamatęs tą veidą žiūrovas žino, ko gali tikėtis. Nors man patinka, kad kai kurie veidai eteryje išlieka ir išlaiko savo charakterį, kaitos ar pastovumo nedramatizuoju. Gi svarbiausia, kad žmogui būtų įdomu.
– Žiniasklaidoje dirbote daug metų ir esate sukaupusi nemažai patirties. Ar sulaukiate jaunųjų žurnalistų žinučių su prašymais patarti, pasidalyti patirtimi ar net dėstyti?
– Esu skaičiusi paskaitų svečio teisėmis. Jų metu stengiausi žurnalistikos studentus supažindinti su žiniasklaidos veikimo principais, nes čia yra labai daug niuansų ir plonybių. Aš, tiek metų pradirbusi, jau žinau, kaip šis voratinklis yra susipynęs, o nauji žmonės dar daug ko nežino. Deja, šiuo metu vyrauja tendencija, kad visko reikia labai greitai. Jaunas žmogus yra nuolat spaudžiamas greitai viską išmokti, surinkti informaciją ir ją pateikti, tad nebeturi galimybės į ją įsigilinti.
Atrodo, kad dabartiniai žurnalistai dirba greito maisto restorane – neturi nei kada įkvėpti, nei pagalvoti, kokią čia žolelę įdėti.
Įdomu būtų jaunimo paklausti, kaip jie tai vertina? Pavyzdžiui, man tikroji žurnalistika – tai galimybė kažką pažinti, išsiaiškinti visą informaciją ir tada pateiki esenciją, kurią pagal savo galimybes galėjai išgauti. Raustis, knistis, ieškoti ir atrasti tas pinkles, kurios iš pirmos žvilgsnio nesimato ir buvo įdomioji dalis. Gaila, kad dabartiniai žurnalistai nelabai turi tokios galimybės ir man kartais atrodo, kad jie dirba tarsi greito maisto restorane – neturi nei kada įkvėpti, nei pagalvoti, kokią čia žolelę įdėti.
– Šiuo metu ir pati esate studentė – pradėjote studijuoti moterų mokymo platformoje „Wow university“. Kas įkvėpė vėl kibti į mokslus?
– Praėjusiais metais mane pakvietė vesti „Wow university“ kurso pabaigos renginį. Tai, rodos, buvo pirmas mano pasirodymas po pandemijos ir buvo taip faina! Iš ten dalyvavusių žmonių sklido labai gera energija ir nuotaika. Beje, šio universiteto įkūrėja – mano buvusi grupiokė Inga Jablonskė. Jau studijų metu mačiau ir sakiau, kad va šita mergina žiniasklaidoje neužsibus ir padarys kažką tokio, kad wow. Ji visuomet buvo labai aktyvi, pilna idėjų, kažką burdavo, kurdavo, organizuodavo, visai kaip ir dabar. Pamenu, gyriau, kad į universitetą ji sukvietė labai daug šaunių lektorių. Ji pasakė, kad ir aš galiu čia studijuoti. Aišku, kad galiu!
Neseniai pradėjau studijuoti Naujos kartos lyderystės kursą. Kaip tik neseniai turėjau nuostabią paskaitą, kurią vedė mokslininkas, išradėjas profesorius Arminas Ragauskas, kuris ne tik tyrinėja smegenis, bet kartu dirba su verslininkais iš viso pasaulio, taigi laiko apčiuopęs mokslo ir verslo sinergijos pulsą. Jis iškart pasakė, kad nedėstys nuobodžios akademinės paskaitos, o papasakos apie savo patirtį ir požiūrį į lyderystę. Paskaita – tikras atradimas: profesorius paneigė, kad verslą žmonės kuria tik dėl pinigų. Didžiausi verslai sukurti dėl to, nes žmogus toje veikloje matė prasmę arba norėjo kažkam įrodyti, kad jo idėja turi tęstinumą ir prasmę.
Palietėme net dvasinius ieškojimus, kas man irgi yra labai įdomu. Tikiu, žmogus – tai ne tik kūnas ir jo troškimai: yra siela, vidinis gyvenimas. Manau, kad tokie sukrečiantys dalykai kaip pandemija, kai reikia sėdėti namuose ir karas, kai siūlo prisipirkti kruopų, susikrauti kuprinę ir susirasti bunkerį, yra sunkiai ištveriami, jei netiki, kad ties šiuo gyvenimu ir kūnu nesibaigsi. Nežinau, gal tikėjimas, kad gyvenimas turi tęstinumą, yra tik mano nusiraminimo būdas. Vis tik tęstinumu tikėti svarbu ir dabartiniame gyvenime. Esame linkę save apriboti kažkokiomis klišėmis, stereotipais, terminais, į kuriuos įklimpstame ir neišsikapstome, o iš tikrųjų, jei baigiasi vienas etapas, veikla ar dešimtmetis, nereiškia, kad neprasidės kitas ir neatneš naujovių.
– Akivaizdu, kad naujovių jūsų gyvenime netrūksta. Viena iš jų – nauji namai miesto pakraštyje, šalia gamtos. Kas lėmė sprendimą iš Vilniaus senamiesčio persikraustyti į atokesnę vietą?
– Ilgai gyvenome sostinės centre. Buvo smagu jausti miesto gyvastį, jo pulsavimą, bet vis vien dažnai lėkdavome į gamtą – norėjosi tos harmonijos, ramybės, tylos ar pozityvaus triukšmo – paukštelių čiulbėjimo. Mane Edgaras jau seniai ragino kraustytis kur nors už miesto ar net į kaimą, bet aš svarstydavau, kaip vaikai lankys mokyklą, juk jie dar maži – patys nenuvažiuos. Vis tik pandemija privertė gerokai viską pergalvoti, o ir gyvenant šeimoje naktiniai klubai ar barai nebėra aktualūs – šiuo metu grynas oras ir gamta yra didesnė vertybė nei gyvenimas mieste.
Galiausiai radome tobulą variantą: namai mieste, bet gamtoje. Labai džiaugiamės ir mes su Edgaru, ir vaikai. Čia jie turi didžiules erdvės lakstyti, pažinti. Jie domisi ir stebisi visais pamatytais zuikiais, paukšteliais, sūnus su kaimynais gaudo varles, jas tyrinėja, nešioja į vandenuką ir atgal. Tai – Dievo dovana (šypsosi).
– Esate penkerių Herkaus ir aštuonmetės Fridos mama. Augdami vaikai neišvengiamai keičiasi. Ar kartu su jais keičiatės ir jūs?
– Tikrai taip. Manau, kad motinystė – geriausia asmenybės mokykla. Auklėdama vaikus pamatau savo trūkumų. Juk, natūralu, kartais būnu pavargusi, apsunkusi nuo darbų ir pikta, bet turiu tai suvaldyti ir vaikui paaiškint, kad negerai jaučiuosi. Atsiprašau ir trumpam išeinu, kad, neduok Dieve, nepraplūsčiau. Kai augini vaiką, diegi jam kažkokias vertybes, kurias pats turi atitikti. Vien žodžiai neturi itin daug naudos – turi rodyti savo pavyzdžiu, nes vaikai daro tai, ką mato.
– Kokias vertybes skiepijate savo vaikams, ko stengiatės juos išmokyti?
– Man labai patinka sąmoningos tėvystės modelis. Į vaikus žiūriu kaip į asmenybes, juos priimu kaip dovaną ir jei kartais susierzinu, sau primenu, kad jų labai laukiau, norėjau ir buvau pati laimingiausia, kai jie gimė. Niekas neprilygsta jų atėjimui į pasaulį. Kai tai nutiko, aš, kaip asmenybė, visiškai užsipildžiau. Tai nereiškia, kad tapau mama ir nieko daugiau nebeveikiau, tiesiog iki to, nors ir buvau nemažai pasiekusi karjeroje, nejaučiau pilnatvės. Kai gimė Frida, supratau, ko man trūko (šypsosi).
Taigi, ugdau savyje sąmoningumą, kad su vaiku reikia elgtis teisingai. Nuo dukros ir sūnaus kūdikystės nesivadovavau nuostata, kad ai, mažas vaikas, nieko nesupranta. Iš manęs draugės kartais net juokdavosi, kad aš vaikui, kuris dar nešneka, sakau prašau, atsiprašau, ačiū, nepyk. Bet kaip kitaip tu išmokysi? Jei šešiolikmečiui pasakysi ačiū ir prašom, jis nesupras, kas man pasidarė (kvatoja). Taip pat svarbu atsižvelgti į individualų jo charakterį, būdą ir priimti, kad jis gali būti kitoks nei mano.
Jei kartais susierzinu, sau primenu, kad vaikų labai laukiau, norėjau ir buvau pati laimingiausia, kai jie gimė.
Be to, prasideda santykiai, nesutarimai su kitais vaikais, tad reikia paaiškinti, kaip jam elgtis ir komunikuoti pagal jo charakterį. Man, kaip mamai, kartais dėl to labai skauda, nes norėčiau būt fėja, kuri viską sutvarko ir leidžia vaikui vėl gyventi idealiame pasaulyje. Nieko panašaus. Ir pats turi išmokti priimti, kad vaikas turės iššūkį, ir jam turi paaiškinti, kad bus kritinių situacijų, kurias reikės išgyventi. To reikėjo prasidėjus karui. Svarstėme, kokie žodžiai vaikus gali palaikyti, o kokie – išgąsdinti. Tai – nemenkas išbandymas, nes ir pačiam reikia išlikti ramiam. Juk vaikas visada žiūri, kaip reaguoja tėvai. Jei jie panikuoja, tai ir mažieji nebus ramūs. Saugumas ir užuovėja – mažiausiai, ką jiems galime duoti.
– Su vyru Edgaru Lubiu esate drąsūs scenos, eterio žmonės. Gal šiuos sugebėjimus paveldėjo ir sūnus su dukra?
– Jie turi šias savybes, tačiau su Edgaru esame sutarę, kad jiems neaiškinsime, neturėsime kažkokių lūkesčių ir nekursime už juos planų. Mano ir vyro užduotis – stebėti vaikus ir įžvelgti jų gebėjimus, polinkius bei sudaryti sąlygas juos lavinti. Norime juos palaikyti, padėti kiekvienoje situacijoje ir priimti jų sprendimus, jei jie neprieštarauja kažkokioms padorumo normoms. Aš neriboju vaikų norų ir sakau, kad jie galės tapti, kuo tik nori. Mano darbas – sparnus auginti, o jie skris patys.
Žinau, kad tai – labai svarbu, nes remiuosi savo patirtimi. Visada jaučiau savo tėvų palaikymą, saugumą ir jaučiu jį iki šiol. Tik dabar, jau suaugusi, tai įvertinu ir pastebiu, kad žmonės yra kilę iš pačių įvairiausių šeimų. Matau, kaip kenčia net ir labai daug pasiekę žmonės, nes juose vis dar yra tas žemintas, mažai palaikymo gavęs vaikas. Jis neleidžia džiaugtis ir patikėti savo sėkme. Esu apdovanota, kad mano artimiausi žmonės mane palaiko labiausiai ir noriu tai perduoti savo vaikams. Tai – labai didelė atsakomybė ir dovana.
– Neseniai paminėjote gimtadienį. Kokiomis nuotaikomis jį pasitikote ir ko sau palinkėjote?
– Jo labiau laukė mano vaikai – vis prisimindavo, kad jis artėja ir klausdavo, kaip jį švęsime. Siūlė važiuoti į vandens parką, nors man ši pramoga nelabai patinka. Frida net į mano darbo kalendorių užrašė „Mano gimtadienis!!!“ (juokiasi). Aš pati gimtadienį pasitikau rami, nes jaučiu gyvenimo pilnatvę: turiu tėvelius, seseris, savo šeimą – vaikus ir vyrą, drauges. Neturiu kuo skųstis ir suprantu, kad būti apsuptai nuostabių žmonių yra didžiulė vertybė. Tą dieną dėkojau už tai, ką turiu. Už viską dėkoju kasdien, mokau to vaikus, o ypač – kai yra labai sunku.
Žinoma, yra norų ir svajonių, bet jos manęs nekankina – tai, kas turi ateiti, ir ateis, o praeiti – praeis. Aišku, būna išbandymų. Pavyzdžiui, mano pokalbių laidos filmavimus sustabdė pandemija, jos viešinimą – karas. Galiausiai viena draugė psichologė pasakė, kad tai gali būti patikrinimas, kiek stipriai aš to noriu ir kiek esu pasiryžusi eiti iki galo. Aš, žemaitė, eisiu iki galo! Gyvenimas banguotas, tačiau reikia žiūrėti į šviesą ir stengtis nenugrimzti į dugną.