Nuo „Lietuvos balso“ finalo praėjo jau mėnuo, tačiau 12-okas Artūras Aleksiejus tikina tebegyvenantis projekto prisiminimais. Pasibaigus šou vaikinas juto liūdesį ir tuštumą, nes ten sutikti žmonės jam buvo spėję tapti tarsi šeimos nariais. Vis dėlto dabar gyvenimas juda į priekį ir metas grįžti į realybę – Artūro netrukus laukia brandos egzaminai.
Antrąkart nebedalyvautų?
Tačiau kol kas nusikelkime į kovo 14-ąją. Tą vakarą projekte triumfavo Monique mokinė Meidė Šlamaitė, o šio teksto herojui Artūrui balsavusių žiūrovų sprendimu teko ketvirtoji vieta. Vaikinas anksčiau ne kartą minėjo, kad laimėti „Lietuvos balsą“ yra jo svajonė. Vis dėlto jai neišsipildžius neliūdi.
„Nes ne kiekvienas patenka į finalą. Juk iš Jaručio komandos likau vienas – tai man automatiškai suteikė pirmos vietos jausmą, kurį be galo vertinu. Gal šiek tiek ir skaudu, kad nelaimėjau, bet labai džiaugiuosi už Meidę, nes manau, kad pergalės vertas kiekvienas, buvęs finale. Yra, kaip yra, o tas rezultatas neturėtų būti stabdis toliau džiaugtis gyvenimu ir mėgautis muzika“, – optimizmo nepraranda pašnekovas.
Artūras laimėjimu laiko ir projekte išmoktas pamokas, užsimezgusias pažintis, įrašytą pirmąją dainą, kuri šiandien ir toliau skamba radijuje ir muzikos klausymo platformose.
„Visa tai man suteikė labai didelį pasitikėjimą savimi ir užaugino storą odą. Davė patirties visomis įmanomomis prasmėmis, kuri tikrai pravers ir kurią labai vertinu. Ir nemanau, kad dabar taip drąsiai dalinčiau interviu, jei nebūčiau išdrįsęs pasirodyti televizijoje“, – neslepia A.Aleksiejus.
Vaikinas džiaugiasi ir galėjęs susipažinti su Justinu Jaručiu. Būtent Justinas kartu su atlikėja Jessica Shy jam sukūrė ir singlą „Nieks nepasikeis“, kuris „YouTube“ platformoje šiuo metu turi jau kelis šimtus tūkstančių peržiūrų.
„Justinas prašė, kad ir toliau nenustočiau muzikuoti, kad siųsčiau jam dainas, kad po finalo visko taip paprastai nepaleisčiau“, – mokytojo žodžius prisimena Artūras.
Pasiteiravus, iš ko sulaukė didžiausio palaikymo, vaikinas šypteli, kad vieno žmogaus išskirti tiesiog negali, nes palaikančių tiek tarp artimųjų, tiek tarp draugų buvo daugybė. Ženkliai išaugusį populiarumą jis pajuto ir mokykloje.
Tačiau nors palaikymą laiko didele paskata judėti į priekį, vaikytis vien populiarumo Artūras neketina – dabar metas dirbti. Todėl ir paklaustas, galbūt svajonę laimėti projektą pavyktų įgyvendinti sudalyvavus jame dar kartą, atlikėjas šiuo klausimu skeptiškas – mano, kad antrąsyk nebedalyvautų.
„Ne dėl to, kad nepatiko ar kad labai didelis krūvis. Tiesiog jau gavau labai stiprų pagrindą, kurį turėčiau plėsti ir jau gal pradėti savo karjerą, o ne toliau vaikščioti po projektus. Projektas yra greitesnis būdas gauti dainininko poziciją, bet dabar, manau, jau turėčiau plėtoti tolimesnius planus“, – svarsto A.Aleksiejus.
Nedrįso trejus metus
Artūro šeimoje bene visi moka dainuoti, muzikuoti. Brolis groja saksofonu, sesuo smuiku, o jis pats ir jo mama – akordeonistai. Tačiau galiausiai prie muzikos rimčiau palinko tik Artūras.
Akordeonu groti jis pradėjo dar besimokydamas antroje klasėje. Vėliau lankė chorą, tačiau po kurio laiko iš jo išėjęs, dainavimą buvo kiek apleidęs. Prie jo grįžo po sėkmingo pasirodymo mokyklos talentų konkurse – ten vaikinas sulaukė didžiulio palaikymo.
„Anksčiau niekada nemaniau, kad būsiu dainininkas, kad dainavimas man bus pirmoje vietoje, nes labai troškau būti aktoriumi. Tačiau vėliau supratau, kad noriu dainuoti, ir aktorystė nuplaukė. Kodėl, nežinau, tiesiog buvo toks sprigtas“, – prisimena A.Aleksiejus.
Netrukus jis ėmė svarstyti, galbūt verta sudalyvauti „Lietuvos balse“. Taip delsė... trejus metus. Gal ir dar būtų delsęs, jei ne mamos pastūmėjimas.
„Vis matydavau registraciją, bet bijodavau, o kai pernai draugė atsiuntė anketą, nuėjau pasikalbėti su mama. Man atrodo, nenoriu ir nesiregistruosiu, sakiau. Bet mama įkalbinėjo – registruokis būtinai, nes paskui gailėsiesi. Didžiausią stumtelėjimą būtent iš jos ir gavau.
Ir žiūrėkit, kur nuėjau – iki finalo. O net dvejojau, ar registruotis. Tik dabar supratau, kad jeigu bijai, tai turi įveikti visas savo baimes ir varyti į priekį“, – jau iš patirties drąsiai pataria Artūras.
Daug talentingų žmonių net nesuvokia, kad yra talentingi.
Tiesa, jis – vienas iš nedaugelio tokiuose Lietuvos šou dalyvaujančių vaikinų. O ir tarp laiminčių beveik visada merginos – jos nugalėjo net septyniuose iš aštuonių „Lietuvos balso“ sezonų. Kodėl vaikinai nedrįsta registruotis, Artūras gali tiktai spėti.
„Nemanau, kad daugelis dainavimą laiko labai dideliu pasiekimu. Daug talentingų žmonių net nesuvokia, kad jie yra labai talentingi. Manau, greičiausiai dėl to projekte ir tiek mažai vyriškos lyties atstovų“, – svarsto pašnekovas.
Piktos replikos prajuokina ir dar labiau padrąsina
Vaikinai, vis dėlto išdrįsę sudalyvauti projekte, mokytojų neretai apibūdinami kaip pernelyg susikaustę. Tik ne Artūras. Ir nors pripažįsta, kad ir jam pačiam pradžioje lengva nebuvo, galiausiai visiškai atsipalaidavo – pasirodymų metu ne tik stovėjo ir dainavo, bet ir demonstravo lankstumą, šokio judesius.
„Mano pirmas pasirodymas buvo labai didelis akmuo – aš vos pajudėjau, net pirštus buvo sunku lankstyti. Bet šiaip scena yra scena. Ten tu neturi nieko, ką gali prarasti.
Aš esu ekstravertas, jau ir anksčiau reikšdavausi, dalyvaudavau renginiuose, be to, kurį laiką buvau šokėjas. Man niekada nebuvo sunku parodyti artistiškumo, o paskui tai tiesiog prikibo. Negaliu dainuojant kažko papildomo nepadaryti – taip nesižiūri, bent jau man“, – paaiškina A.Aleksiejus.
O ko reikia, kad scenoje galėtum jaustis laisvai? Anot Artūro, svarbiausia nebijoti kritikos, kuri dažnu atveju būna dar ir nepagrįsta.
„Turi įveikti, perlipti save. Tau turi nerūpėti, ką pasakys kiti, nes tu pats puikiai žinai, kas esi, kokia tavo vertė. Kai taip mąstai, tada atsiranda laisvė tiek kūne, tiek balse. Todėl patarimas – nustoti kreipti dėmesį ir aplinką ir daryti tai, ką tu nori“, – mintimis dalijasi pašnekovas.
A.Aleksiejus mėgsta išsiskirti ne tik judesiais, bet ir įvaizdžiu. Stilius jam – ir būdas išreikšti save, ir svarbi pasirodymų dalis. Visgi daliai žiūrovų tai nepasirodė priimtina – liejosi komentarai, esą Artūras atrodo nevyriškai. Bet pats vaikinas tokių stereotipiniu mąstymu dvelkiančių replikų į širdį neima. Atvirkščiai – nuo jų pasikrauna energijos.
„Skaitydamas komentarus nuoširdžiai pasijuokiu. Mane jie kaip tik paskatina daryti tai toliau, kad žmonės gal pagaliau prie viso to įprastų. Jeigu jie mano, kad pakomentavę kažką padarė, jie labai klysta. Jeigu mano, kad aš bijau ir toliau bijosiu tokių komentarų, jie dar labiau klysta.
Dėl tokių dalykų man kaip tik labai norisi keliauti į priekį, laužyti taisykles, stereotipus, nes nei rūbai, nei judesiai, nei kažkoks žanras, nei plaukų spalva neturi lyties. Tai nėra kažkoks dalykas, kuriuo remdamasis turėtum pakeisti nuomonę apie žmogų. Man asmeniškai juokinga, kai žmonės savo tiesą bando įgrūsti kitiems“, – atvirai kalba A.Aleksiejus.
Vis dėlto, kad ir kaip norėtų, šiuo klausimu Artūras nėra labai didelis optimistas ir nesitiki, kad kada nors ateis laikai, kai tokių įžeidžių komentarų išvis neliks. Todėl dabar į plakančius piktais liežuviais pataria tiesiog nereaguoti: „Visą laiką bus žmonių, kuriems tu nepatiksi, todėl reikia su tuo susitaikyti.“
Tokie komentarai atsiranda iš pavydo ir blogo gyvenimo.
Vaikinas neslepia sulaukęs nemažai negatyvių reakcijų į projekto metu demonstruotą įvaizdį. Visgi pašnekovas svarsto, kad įžeidžiančius komentarus rašantys žmonės patys yra nelaimingi, todėl pykčio strėles nukreipia į laimingus.
„Tada, kai žmonės pradės gyventi savo gyvenimą, gal ateis ir pasitikėjimas savimi. Mano manymu, tie komentarai atsiranda iš pavydo ir blogo gyvenimo, nes jeigu tavo gyvenimas būtų geras, tu nesėdėtum prie kompiuterio ir nekomentuotum visokių nesąmonių. Tas pavydas labai stipriai veikia.
Aš net neįsivaizduoju, ką jiems blogo padariau, kad jie mane taip puola. Man užteko tiesiog pasirodyti televizijoje. Ir net nežinau, iš kur jie gauna tiek neapykantos. Kartais dėl to labai keista, bet kartu ir juokinga, o gal net ir graudu“, – sako A.Aleksiejus, pridūręs, kad minėtus komentarus nusveria palaikymas, kurio taip pat sulaukė labai daug.
Beje, ir pats Artūras ne visada galvojo, kad išskirtinumas yra gerai. „Tas supratimas, kad mes visi, nepriklausomai nuo išvaizdos ir mąstymo, esame žmonės ir turime būti lygūs, man atėjo gal kokioje aštuntoje klasėje. Užtat dabar sėkmingai su juo gyvenu ir labai džiaugiuosi, nes taip gyvendamas atrandu labai daug nuostabių ir unikalių žmonių. Juos atrasti labai gera“, – šypsosi atlikėjas.
Asmeniniai išgyvenimai paskatino organizuoti prevencines stovyklas
Tebesitęsiant karantinui, Artūro veiklos apsiriboja muzika ir mokslais. Tačiau kol leido galimybės, jis buvo stovyklų organizatorius. Ir ne bet kokių, o „Sniego gniūžtės“ – šioje jaunimo programoje didelis dėmesys skiriamas alkoholio ir narkotikų prevencijai, siekiama parodyti, kad linksmybėms svaigalai nebūtini.
„Ten labai gera, ten kiekvienas žmogus yra unikalus savaip, nėra jokių patyčių ar apšnekinėjimų. Neįsivaizduojate, kokie faini ir nuostabus žmonės susirenka“, – pasakoja pašnekovas.
Tuo momentu labai reikėjo aplinkinių palaikymo.
Apie tokias stovyklas A.Aleksiejus išgirdo iš bendraklasių, o prisijungti paskatino ir asmeniniai išgyvenimai. Artūro vaikystė buvo sunki, mat jo tėvas įniko į alkoholizmo liūną. Vaikinas pasakojo nuolatos bijojęs galimo tėvo elgesio, kartais nežinodavo, ar išvis pavyks įeiti į namus. Laimei, tas etapas jau baigtas, o Artūras užaugo doru žmogumi, nors su tėvu ryšio ir nepalaiko.
„Nepalūžti padėjo aplinkiniai, jų meilė ir palaikymas. Tuo momentu to labai reikėjo. Ir, kaip matote, galiausiai viskas labai puikiai išėjo. Dabar esame laimingi, gyvename toliau ir neatsisukinėjame atgal“, – šypteli jis.
Paklaustas apie savo santykį su svaigalais, jis neneigia, kad praeityje visokių momentų būta, kartais ir palūždavo. Tačiau dabar alkoholiu tikrai nepiktnaudžiauja.
„Negaliu sakyti, kad esu visiškas šventuolis. Būna atvejų tikrai, bet ne tiek, kad kas dieną, kas savaitę ar kas mėnesį. Nesu tas, kuris visiškai nevartoja, bet ir nėra taip, kad nuolatos vartočiau. 50 ant 50“, – nusijuokia Artūras.
Svajoja persikraustyti į Vilnių
Jau netrukus A.Aleksiejus susidurs su dilema, ką veikti pabaigus mokyklą. Jis neslepia, kad planus keitė ne kartą, o šiandien dėl ateities dar nėra iki galo apsisprendęs. Anksčiau sukosi mintys apie Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA), tačiau dabar vaikinas svarsto metus tiesiog pailsėti nuo mokslų ir viską apgalvoti.
Šiuo metu Artūras gyvena Didžiulių kaime, Raseinių rajone. Nors čia turi ir palaikančią šeimą, ir artimų draugų, pati aplinka jam ne itin prie širdies, todėl viliasi kuo greičiau persikraustyti į sostinę. „Vilnius man yra kosmosas. Man ten taip patinka, kad net nežinau, kaip paaiškinti tą jausmą“, – sako jis.
Tačiau kol kas aišku viena – muzika tikrai nedings iš „Lietuvos balso“ 4 vietos laimėtojo prioritetų sąrašo. „Projektas davė pagrindą, o dabar muzika tampa mano planu A. Užsibrėžiau tikslą jos nepaleisti. Nežinau, kas turėtų įvykti, kad paleisčiau. Stengsiuosi iki pat galo“, – žadėdamas, kad apie jį dar tikrai išgirsime, pokalbį su 15min baigia A.Aleksiejus.
-
Perdegimas atvedė pas majus: senąją kultūrą pažinusi „Lietuvos balso“ reporterė tapo jogos mokytoja
-
„Lietuvos balso“ laimėtoja Meidė: žmones sunkiai prisileidžianti svajoklė, susikalbanti su medžiais
-
Jessica Shy kitu kampu: apie komerciškai sėkmingą karantiną, moterims žiauresnę sceną ir kūrybą masėms
