Šį vakarą 20 val. TV3 parodys jau antrąją naujojo politinio trilerio „Gedimino 11” seriją. O kokiomis nuotaikomis pasitikote pirmąją? Juk tikrai žiūrėjote?
Be abejo, žiūrėjau. Laukiau premjeros. Buvo įdėta išties daug darbo – 3 mėnesiai sunkaus, o kartu malonaus darbo. Labai įdomu buvo pamatyti rezultatą. Mes siekėme žengti žingsnį į priekį kitų lietuviškų serialų kokybės atžvilgiu. Dėl to ir jaudinausi.
Pasižiūrėjęs pirmąją seriją turėjote sau priekaištų?
Visada žiūrėdamas nufilmuotą medžiagą galvoji, – gal šitoje vietoje reikėjo ne taip, ar čia dar kaip nors kitaip daryti. Negaliu objektyviai žiūrėti, negailiu kritikos sau.
Jūs vaidinote ir prieš 8 metus sukurtame „Gedimino 11” pirmtake. Ar pavasarį sekėte ankstesniojo serialo kartojimą, kad tiksliai prisimintumėte savo herojaus manieras?
Užmečiau akį, tačiau tik tada, kai jau buvau pradėjęs filmuotis dabartiniame seriale „Gedimino 11”. Bet ir nematęs ankstesnių serijų, gerai prisiminiau, ką aš tuo metu vaidindamas galvojau, koks buvau. Ir iš kur tiek „nachališkumo” buvo tame mano personaže? Dabar taip nebedaryčiau... (Juokiasi.)
Pats paauglystėje taip pat nebuvote šventas?
Tikrai, buvau „chuliganavotas”, anksti pradėjau rūkyti ir šiaip – mėgau gatvės draugus. O ten ne visada tik teigiami dalykai vyksta...
Ar ankstesniąjį vaidmenį kūrėte dar studentaudamas?
Ne, jau buvau baigęs mokslus. Bet dar nepamiršęs tų savo chuliganavimų, kuriuos, man atrodo, dar paryškinau. (Juokiasi.)
Šiame televizijos filme Algirdas vaidina premjero sūnų, amžiną tėtušio rūpestį. Aktorius prisipažįsta, kad ankstyvoje jaunystėje ir savo tikriesiems tėvams nepaliaujamai kėlė galvos skausmą...
Seriale jūsų tėvą – premjerą vaidina Albinas Keleris. Greitai radote bendrą kalbą?
Man buvo labai malonu susitikti filmavimo aikštelėje ir su Albinu Keleriu, ir su Liubomiru Laucevičiumi. Seniai norėjau bendrų scenų. Man dėl to ir patinka vaidinti serialuose, kad čia keliai suveda su daugybe puikių profesionalų. Nes teatre kolektyvas perdaug nekinta, o daug gerų aktorių dirba kituose miestuose... Galiu pasakyti, kad net ir mano apsisprendimui rinktis aktoriaus kelią didelės įtakos turėjo Jono Jurašo spektaklis „Smėlio klavyrai”, kuriame kaip tik vaidino L. Laucevičius. Man visada patiko jo vaidyba, todėl buvo tikrai malonu drauge dirbti „Gedimino 11”. Likau sužavėtas juo kaip partneriu: ta sena aktorinė mokykla, rimtas požiūris į darbą...
Jūsų balse – tiek nostalgijos! Ko gero, jau laukiate „Gedimino 11” tęsinio?
Tikrai labai norėčiau, kad būtų tęsinys. Pati filmavimo atmosfera buvo labai gera, nepaisant nieko – ilgų filmavimo valandų ir viso kito. Su režisieriumi Raimundu Banioniu visąlaik smagu dirbti. Jis sugeba filmavimo metu sukurti tokią darbinę atmosferą, kad aš net neįsivazduoju, koks kitas žmogus tai įstengtų padaryti. Ir dar per tokį trumpą laiką. Be to, norėčiau padėkoti prodiuseriui Rolandui Skaisgiriui – už tai, kad jis nesustoja. Pamenu, kokiomis sąlygomis dirbome prieš 10 metų, kai filmavome serialą „Kartu”. Matau, kaip viskas juda į priekį. Niekas netikėjo, kad galėtų atsirasti toks stiprus politinis trileris – „Gedimino 11”. Ir aš manau, kad čia dar ne pabaiga. Rolandas galėtų prie tų „muilų” ir apsistoti, bet ne – nebijo rizikuoti. Šiais laikais, ko gero, tik užsispyrimu ir galima ko nors pasiekti.
Jūsų personažas Sidas irgi daug pasiekė: nuo šlitinėjimo gatvėmis iki Prezidentūros koridorių. Ar mintis realiame gyvenime dirbti Prezidentūroje – jums pakankamai jauki?
Aš nenorėčiau būti politikoje. Esu labai patenkintas savo profesija. Ir kuo toliau, tuo aiškiau tai suprantu... (Šypsosi.)
