„Matote, esu tikra namų futbolininkė! – kvatoja Vaida, prisiminusi sūnaus jai parodytas raudonas ir geltonas korteles. – Mūsų namuose retai žaidžiami kitokie žaidimai – futbolas yra numeris vienas. Kitaip nei Lietuvoje...“ Jos balse pasigirdęs apgailestavimas paaiškina viską, kuo dabar gyvena tituluota gražuolė, prieš gerą mėnesį prisidėjusi prie judėjimo „Moterys už futbolą“. Vaida prisimena: kažkada yra tekę dalyvauti vienoje oficialioje krepšininkų apdovanojimų ceremonijoje. Po jos vyko šventinė vakarienė, į kurią sportininkai susirinko su antrosiomis pusėmis.
„Maloniai nustebino pagarba krepšininkams ir jų moterims. Futbole to labai trūksta. Žinoma, daug kas priklauso nuo trenerio, bet kartais būdavo, kad susitikti su Lietuvos futbolo rinktinei atstovaujančiais vyrais mums, jų žmonoms, tekdavo slapta. Nemanau, kad atmosfera rinktinėje dėl to tampa jaukesnė“, – ironiškai šypteli. Jai atrodo, kad visa tai nesunku pakeisti.
Vaida tiki: judėjimas „Moterys už futbolą“ galėtų suvienyti ir futbolo profesionales bei mėgėjas, ir futbolininkų žmonas, ir aistringas šios sporto šakos gerbėjas, kurios niekuomet net nemėgino žaisti, bet juo labai domisi.
Baku mums gerai, Devido kontraktas puikus, na, gal gyvenimo sąlygos ir ne tokios patogios kaip Salonikuose, bet juk nė pagalvoti nebūčiau galėjusi, kad čia atvažiuosiu.
„Esu bendraujantis žmogus, gal todėl pažįstu daugumą Lietuvos rinktinės futbolininkų žmonių, tačiau juk ne visos tokios. Būna, stadione susirinkusios moterys nežino, sveikintis vienai su kita ar ne. Man atrodo, kad susijungusios galėtume padaryti daug gražių dalykų. Lietuvoje toks judėjimas – nauja, tačiau pasaulyje tai vyksta. Net ir labai stengtis nereikia, juk futbolas kitose šalyse – bene populiariausias žaidimas. Man atrodo, bent jau kol kas apie futbolą Lietuvoje reikia tiesiog kalbėti“, – sako paprastai.
Jos žodžiuose, matyt, esama tiesos: Vaidos ir Deivido namuose futbolas karaliauja. Vyresnėlis Deividas, vos pradėjęs suprasti, kas tai per žaidimas, nėrė į jį stačia galva. „Tėtis jam – pavyzdys, – pasakoja Vaida. – Mažas netgi kojines turi apsimauti tik taip „kaip tėtis“. Jam įdomu žiūrėti, kaip tėtis žaidžia, kaip treniruojasi, kaip rengiasi, kaip ruošiasi rungtynėms. Jam svarbus kiekvienas tėčio plakatas, netgi straipsnis laikraštyje. Jis – didysis tėčio fanas. Niekaip tam nedarome įtakos, bet jis gyvena tuo, kuo gyvena tėtis.“
„Deividui šeima labai svarbi, – prasitaria Vaida. – Treneris netgi juokauja, kad jis geriau žaidžia, kai esame visi kartu.“ Po judėjimo „Moterys už futbolą“ inicijuoto festivalio Kaune Vaida su sūnumis išskirdo į Baku, kur dabar žaidžia jos vyras.
Azerbaidžano sostinėje Česnauskių šeima gyvena naujame, erdviame bute miesto centre. „Pagal šios šalies tradicijas tokiame gyventi yra prestižas, nors mums nuosavas namas būtų gerokai patogiau. Tik jie visi – už miesto, o čia turime saugomą vidinį kiemą, netgi mažytę, kad ir dulkiną, futbolo aikštelę. Kieme vaikšto daug vaikų, maniau, su močiutėmis ir mamomis, o pasirodo – su auklėmis.“
Patikėti savo sūnų svetimos kultūros moteriai Vaida visai nenori. „Dabar toks mano gyvenimo etapas, priimu jį. Baku dar gyvena keletas latvių futbolininkų su šeimomis. Gaminame vakarienes, kartu leidžiame vakarus, bet vis tiek daugiausia laiko praeina šeimoje.“ Ji nė nesiginčija, kad futbolininko, krepšininko ar kokio kito sportininko karjerai šeima daro didžiulę įtaką: „Kol jauni, vaikinai apie šeimą negalvoja, mėgaujasi gyvenimu, ir tiek. Tačiau, artėjant prie trisdešimties, norisi pastovumo, ramių, šiltų namų. Matyt, viskam ateina savas laikas.“
Ir savą laiką dabar Vaida priima kaip neišvengiamą būtinybę. „Juk per kiekvieną gimtadienį pagalvojame, kad metai bėga, o padaryti nieko negalime... – nusišypso. – Teoriškai žinau, kad atlieku didelį darbą augindama du berniukus. Esu strategė, visada planuoju ateitį. Dabar mes važinėjame, dirbti negaliu, nes nuskriausiu šeimą. Tačiau būti vien tik šeimoje – irgi nevisiška pilnatvė. Man – dvidešimt aštuoneri, norisi kaip nors įprasminti savo gyvenimą. Tie jausmai paaštrėja, kai grįžtu namo, į Lietuvą. Vaikus pasaugo mamos, o aš, atrodo, įjungiu 120 kilometrų per valandą greitį. Daug apie viską galvoju, planuoju, verdu, netelpu savyje. Deividas man kartais sako: „Ko tu blaškaisi? Pažiūrėk, kaip viskas puikiai klojasi, – vaikai sveiki, santykiai puikūs! Viskas ateis savaime.“ Iš tiesų – taip, tačiau žmogui niekuomet gerai nebūna. Kai keliauji, norisi pastovumo, kai gyveni vienoje vietoje, svajoji apie keliones.“
Išbėgom į laiptinę, galvoje sukosi viena mintis: namas šildomas dujomis, o kas, jei sprogs?!
Ištekėjusi už futbolininko, Vaida neneigia turinti galimybę pažinti pasaulį, kitų šalių kultūrą ir gyvenimo būdą. Škotija, Graikija, dabar – Azerbaidžanas... „Baku mums gerai, Devido kontraktas puikus, na, gal gyvenimo sąlygos ir ne tokios patogios kaip Salonikuose, bet juk per visą gyvenimą nė pagalvoti nebūčiau galėjusi, kad čia atvažiuosiu.“
Atrodo, kad visai ji neprisimena išgąsčio, kurį teko patirti vos atvykus: „Vieną rytą pasigirdo beldimas į duris. „Gaisras, gaisras!“ – rusiškai šaukė kaimynė. Aš – neseniai iš lovos, Deividukas su „Barselonos“ marškinėliais, šortais ir kroksais, kaip visada. Koridoriuje – pilna dūmų. Į striukę įsukau Rojų, griebiau Deividą. Išbėgom į laiptinę, galvoje sukosi viena mintis: namas šildomas dujomis, o kas, jei sprogs?! Juodi, aprūkę nubėgom laiptais iš vienuolikto aukšto. Lauke vos penki laipsniai šilumos. Telefono nėra, iš išgąsčio net numerių neprisimenu. Po keleto minučių iš atminties ištraukiau mamos numerį. Paskambinau jai, paprašiau, kad paskambintų Deividui. Jis treniruotėje, nieko nežino. Viskas baigėsi gerai, gaisrą elektros šachtoje užgesino, o mes dar tris dienas gyvenome be elektros ir šildymo...“
