Aktorė patikina, kad „Pasmerktų“ režisierius Sigitas Račkys nieku gyvu neleistų sufabrikuoti ašarų, o ir jai pačiai nesinorėtų meluoti žiūrovui. Todėl filmavimo aikštelėje Toma rauda iš visos širdies.
Tavoji herojė Asta buvo viliokė, svajoklė, kone holivudinio spindesio blondinė. O dabar štai – guli sukuistuose pataluose, atsikėlusi susiranda virtuvės gartraukyje paslėptą butelį, gurkšteli, paverkia ir vėl į guolį. Kaip ji taip nusirito?
Žiūrovai, sekę Astos gyvenimo kelią, sutiks, kad tai, kaip jos likimas klostysis šį sezoną, yra loginė tąsa. Ko gero, tai nebus labai netikėta. Tik dar nežinia, kaip viskas baigsis.
 |
| M. Žičiaus nuotr./Toma Vaškevičiūtė |
Vadinasi, dėl Astos dabar kone kasdien turi išgyventi alinančias vidines dramas?
Asta man jau gerai pažįstama, aš su ja susigyvenau. Tai lyg vaidinti tame pačiame spektaklyje trečią sezoną – labai gerai „perkandi“ savo veikėją. Man nebereikia galvoti, kaip aš tokioje situacijoje elgčiausi. Man pakanka prisiminti Astos gyvenimą pirmaisiais sezonais – jau vien dėl to galiu apsiverkti.
Šį sezoną Asta – brunetė. Remiatės stereotipais? Neva šviesiaplaukė gali būti lengvabūdiška, leidžianti sau suklysti, o tamsiaplaukė tarsi turėtų būti mąslesnė, rimtesnė?
Man patinka tai, kad Asta nebe tokia ryški. Nors šiaip nemanau, kad nuo plaukų spalvos kas nors labai keičiasi. Be to, nejaučiu, kad anksčiau buvau graži, o dabar ne (juokiasi). Čia nėra jokios filosofijos – nusprendžiau atsiauginti natūralius plaukus ir nebealinti jų šviesinančiais dažais.
„Pasmerktuose“ Tavo herojė dirba prie baro, kur tenka ir klientų nuodėmių, ir blevyzgų klausytis. Ar realiame gyvenime galėtum imtis tokio darbo?
Kažkada mąsčiau apie tai, kai buvo aktualus klausimas, kaip užsidirbti pinigų, iš ko pragyventi. Jokių darbų nebijau, nieko nesigėdiju. Visiškai realiai mąsčiau apie darbą bare, gal būčiau tai ir dariusi, bet pasikeitė situacija.
Astos gyvenime atsirado ne tik alkoholis, bet ir sugyventinis Romka, auklėjantis ją ir meduoliu, ir kumščiu. Ar Tu esi iš tų moterų, kurios garsiai skelbia, kad nė už ką neprisileistų vyro, galinčio pakelti ranką?
Manau, kad tokių istorijų, kaip Astos, yra labai daug. Mano veikėja neturi nei ryžto, nei valios ką nors keisti. Ji tik po truputėlį gali judėti į priekį. Aš lyg ir suprantu, kodėl Asta nepabėga nuo Romkos. Nors, kita vertus, ji nėra labai silpna moteris. Tikrai nenorėčiau nusiristi į tokį dugną. Būtų gerai, kad mano kelyje nepasipainiotų vyrai, atimantys iš moterų saugumo pojūtį...
Kartais sutinku nuskriaustų moterų. Štai prieš Kalėdas važiavau liftu su viena sumušta moterimi. Šalia – vaikas, vyras. Žiūriu ir galvoju: na, gal aš klystu, gal ji parkrito ar į ką nors atsitrenkė. Juk nieko nežinau, negaliu kištis. Bet kartu atrodo – Dieve, kaip dabar pulčiau jį...
