Tačiau tai – tik turistų apibendrinimai. Tikrieji įspūdžiai glūdi giliai širdyje, dar nesusigulėję, dar nesulipę į visumą. Tomas ir Victoria neabejoja, kad keletą metų užsitęsusio jų medaus mėnesio akimirkos iškils kada nors netikėtai – darbuose, kūryboje arba dar vienoje nerimastingoje kelionėje.
Šitoje kelionėje jums tiek daug kartų teko krautis lagaminą...
Victoria: Pastebėjau, Tomas lagaminą ima krautis tada, kai ištyrinėja vietą, kai viską apvažiuoja aplink, kai susipažįsta su vietiniais, kai žino jų reakciją, ką pasakys, ką pagalvos. Kai pajunta vietos pulsavimą – štai kada jam užverda kraujas. Tada jis ieško ko kito, ko kito, ko kito...
Jausmas, kad važiuodamas tolyn rasi dar įdomesnių dalykų, irgi troškina.
Tomas: Pasaulyje esama tiek gražių vietų! Tik gaila, kad ir prie grožio akis įpranta, po mėnesio pradedi jo nepastebėti, atrodo, taip ir turi būti. Kalnuose prie ežerų išsinuomojome namą. Atrodo, štai vieta, kur norėtume gyventi, bet valgyti irgi reikia. Darbo ten sunku rasti – vien turistinės vietos. Tuomet irgi tenka krautis lagaminą, važiuoti į miestą, kad uždirbtum kitai kelionei.
Victoria: Nidoje juk taip pat nuostabu, bet ilgiau nei mėnesį nepasiliksi... Ir visur šitaip pasaulyje. Kiekviena šalis turi vietų, kuriomis žmonės džiaugiasi, bet tam, kad galėtum džiaugtis, turi pagyventi mieste. Važiuojam, gyvenam, sukam savo ratą ir vėl važiuojam, kur gražu. Kai kurios kelionės įvyko todėl, kad aš gavau darbo užsakymą. Užtat iš Buenos Airių išvykome į Bolivijos sostinę La Pasą.
Kokį darbą, Victoria, tau pasiūlė?
Victoria: Barselonoje baigiau tekstilės inžinerijos studijas. Milane studijavau mados ir juvelyrikos rinkodarą, pardavimo skatinimo technologijas. Bendra Olandijos ir Bolivijos kompanija norėjo, kad sukurčiau naujųjų jų parduotuvių Tokijuje, Londone ir Niujorke strategiją. Bendrovė kuria ekologiškus produktus, drabužius, užsiima juvelyrika. Jos produkcija orientuota į turtingus pirkėjus.
Tomas: Prieš tai Buenos Airėse Victoria kūrė naują prekės ženklą. Tai buvo drabužių kolekcija, skirta turtingų tėvų vaikams.
Victoria: Tomas padarė puikias modelių nuotraukas.
Jūs susipažinote Buenos Airėse?
Victoria: Kai mūsų klausia, kur susipažinome, aš nutaisau rimtą veidą ir sakau: kalėjime. Žmonės nežino, kaip reaguoti – rimtai čia aš ar juokauju. Jei rimtai, juk niekas nesišypso, kai sako, kad susipažino kalėjime. Ne, iš tiesų mus supažindino viena mano draugė.
Tomas: Lietuvoje mes ir susipažinome, ir susituokėme.
Kiekviena šalis turi vietų, kuriomis žmonės džiaugiasi, bet tam, kad galėtum džiaugtis, turi pagyventi mieste. Važiuojam, gyvenam, sukam savo ratą ir vėl važiuojam, kur gražu.
Kaip jums pavyko – taip tyliai?
Victoria: Kaip Lietuvoje sakoma? Tyli kiaulė gilią šaknį knisa?
Tomas: Victoria dirbo Vilniuje, susipažinome, susituokėme, o paskui išvykome.
Victoria: Mano mamos tėtis ir mama – lietuviai. Iš Lietuvos jie išvyko su vyresniais vaikais. Kai seneliai atvyko į Buenos Aires, valdžia davė žemės sklypą Argentinos šiaurės rytuose. Karštas ir drėgnas klimatas seneliui nepatiko, jis paprašė žemės kitur. Tada persikėlė į Patagoniją, o ten – beveik kaip Lietuvoje. Šaltos žiemos, netgi sniego būna...
Tomas: Ir mes kurį laiką gyvenome Patagonijoje, kalnuose, sniego matėme.
Victoria: Patagonijoje gimė mano mama. Čia ji sutiko tėtį. Jis – Argentinoje gimęs ispanas. Iš jo giminės – rudos mano akys, tamsūs plaukai ir antakiai.
Victoria, puikiai kalbi lietuviškai, nors akcentas ir girdėti. Tau pavyko išlaikyti lietuviškas šaknis?
Tomas: Tai – ir mano nuopelnas (juokiasi). Mudu kalbamės lietuviškai.
Victoria: Kai atvykau, nekalbėjau lietuviškai. Mano draugė dabar pasakoja: „Tu nekalbėjai, nekalbėjai, nekalbėjai, aš išėjau atostogų, grįžau – kalbi.“ Taip ir buvo – vieną dieną pradėjau. Jaučiu, kad dar nepavyksta taisyklingai, ypač jei prireikia bendrauti rimtai, kalbėti apie gilius dalykus.
Ko atvykai į Lietuvą? Susirasti vyro?
Victoria: (Juokiasi.) Oi, ne! Kai baigiau mokslus Milane, pamaniau: turiu laiko, aplankysiu protėvių gimtinę. Lietuva buvo ne vienintelė šalis, kurią pasirinkau – dar Estija, Latvija. Pabuvau tik Vilniuje ir man čia labai patiko. Pamaniau, kad norėčiau pasilikti kokį pusmetį. Jau buvau gavusi darbą, kuris man leido gyventi nebūtinai toje vietoje. Pasilikau... O 2008-aisiais sutikau Tomą.
Tomas: Pirmą pažinties vasarą nuvažiavome į Nidą. Buvo vasara, argi ne?
Victoria: Pavasaris! Pamenu, kūriau židinį.
Tomas: Tikrai! Netrukus aš išsitraukiau dviratį.
Argi ne keista, kad kažkas ima tave ir atveda pas žmogų, tu jį pamilsti?
Victoria: Nebesvarstau... Tikiu, kad viskas, kas pasitaiko mūsų kelyje – žmonės, įvykiai, vietos – ne šiaip sau. Tam tikroje vietoje tam tikru laiku atsiduriame dėl kokio nors tikslo. Ir neverta to analizuoti. Gyvename ir – ačiū Dievui!
Tikriausiai visi įvykiai, sutikti žmonės, vaizdai, kuriuos fiksuoja akys, lieka kaip tam tikros patirtys, po kurio laiko atgimstančios kitu pavidalu?
Victoria: Mums svarbus kiekvienas sutiktas žmogus, kiekviena akimirka, kai galime stebėti jo gyvenimo būdą, filosofiją, sekti jo mintis, pasisemti informacijos.
Ir vis dėlto, Tomai, nejau tau nekilo abejonių, juk Lietuvoje palikai neblogai mokamą darbą, gyvenimą, kurį jau buvai susikūręs?
Tomas: Tuo metu, kai išvykome, aš labai gerai gyvenau, tikrai. Tačiau visą laiką sukosi mintis, kad kažko trūksta, kažko negana. Pamaniau, kad visa tai galiu gauti išvykęs. Kažko daugiau... Ir jei ne dabar, tai kada gi? Kai atsiras vaikų? Kai teks kurti namus? Leisti vaikus į mokyklą?
Visą laiką maniau, kad mano vieta – ne Lietuvoje. Gal Argentinoje? Bet niekada negali pasakyti, kaip bus, kol nenuvažiuoji, kol nepamėgini. Baigęs mokyklą svajojau apie darbą Maskvoje ar Niujorke. Galvojau, jog tai miestai, kuriuose galiu numirti. Tačiau kai nuvažiavau į vieną ir į kitą, supratau: visai ne. Ne mano. Lygiai tas pats atsitiko su Argentina... Žinoma, daugybė dalykų priklauso nuo darbo. Jei tau pavyksta save realizuoti, jei pavyksta išsikovoti pozicijas, gali gyventi bet kur. Tačiau tokių dalykų niekas neatneša ant lėkštės. Jie arba atsiranda, arba ne... Ir nuo daug ko priklauso.
Tikiu, kad viskas, kas pasitaiko mūsų kelyje – žmonės, įvykiai, vietos – ne šiaip sau. Tam tikroje vietoje tam tikru laiku atsiduriame dėl kokio nors tikslo.
Neabejoju, kad nuo plataus žvilgsnio į pasaulį – taip pat?
Tomas: Visiems rekomenduočiau išvykti į tokią gyvenimo kelionę. Ilgesnę nei įprastų dviejų ar trijų savaičių.
Suprantu, kad keletą metų trukusi kelionė buvo lyg ir užsitęsęs jūsų medaus mėnuo?
Tomas: Na, taip, toks užsitęsęs medaus mėnuo (juokiasi).
Victoria: Tomas norėjo į Argentiną, o iš ten buvo logiška keliauti per visą kontinentą.
Taigi sudarėte kelionės planą...
Victoria: Neturėjome! Pastebėjau, Lietuvoje žmonės mėgsta planuoti. O mes – ne. Mes važiuojame, stebimės, džiaugiamės. Net gyvenimo plano neturime!
Na, taip, bet netgi kalnuose ką nors valgyti reikia!
Victoria: Plano neturėjimas yra tam tikra inspiracija. Ir be jo galima gyventi sveikai ir laimingai. Kol kas galime sau tai leisti.
Tomas: Mes neturime namo, neturime paskolos, kuri spaustų mus į kampą.
Victoria: Vaikai irgi prideda atsakomybės...
O kaip darbą susirasti svetimoje šalyje?
Tomas: Ekspromtu. Žinai, kad dirbsi ir užsidirbsi.
Buenos Airėse gyvenau iš savo darbų, parduodavau fotografijas kartą per savaitę, keturias dienas per mėnesį. Užteko viskam, net susitaupiau. Niekada nemaniau, kad galėsiu gyventi iš savo nuotraukų – žmonės perka, jiems įdomu, gražu.
Vis dėlto nusprendėte susituokti. Kodėl?
Tomas: Iš tiesų – kodėl? Gal dėl to, kad mylime vienas kitą?
Victoria: Turbūt taip.
Ir nakvynę galite gauti pigiau. Kur tai atsitiko?
Victoria: Argentinoje.
Tomas: Bažnyčioje susituokusioms poroms visur galėtų būti nuolaidos (juokiasi).
Victoria: Senukai, kurių pasiprašėme pernakvoti, iš pradžių norėjo po dvidešimt pesų iš kiekvieno. Sužinoję, kad mums reikėtų vieno kambario, kainą dar pakėlė – po trisdešimt.
Tomas: Aš juokavau: tikrai susituokę bažnyčioje, galiu dokumentus atnešti iš automobilio, štai mūsų žiedai. Jie pažiūrėjo, pažiūrėjo ir pasakė kitą kainą – penkiolika pesų iš viso. Užleido mums savo miegamąjį, nakvojome kambaryje, kur ant spintelių stovi jų vaikų ir anūkų nuotraukos. Buvo labai smagūs įspūdžiai...
Victoria: Ir dar tokiame name! Nuostabus vidinis kiemas, apaugęs vynuogėmis. Šeimininkas buvęs gaučų (vietos fermerių – red. past.) asociacijos prezidentas, vienas kambarys – tikras muziejus.
Svarbiausia – iš širdies būti laisvam. Nieko nebijoti, nesigėdyti. Kai supranti, kad laisvė yra didžiausias turtas, viskas atsiranda savaime.
Kurioje šalyje praleidote daugiausia laiko?
Victoria: Argentinoje, bet irgi daug keliavome.
Tomas: Buenos Airėse nuomojomės gražų butą žydų rajone. Namas – art nouveau stiliaus, kiekviename lange – vitražas, tualete – balkonas. Pasiilgstu to buto...
Turėtų būti keista pamažu prisijaukinti šalį. Juk tą akimirka joje – tavo namai?
Victoria: Visose vietose, kur esame buvę, pasiilgstame kokios nors detalės. Iš vienos šalies – vyno, iš kitos – alaus, iš trečios – jūrų gėrybių.
Tomas: Iš Argentinos, pavyzdžiui, bidė. Nesuprantu, kodėl šis praktiškas dalykas retai pas mus naudojamas? Ilgiuosi vaizdo pro mūsų virtuvės langą, kai gyvenome Bolivijoje.
Victoria: Virtuvėje turėjome mažą stalelį su dviem kėdėm, vyną geriam, o prieš akis – ledynais aptraukti kalnai.
Iš Peru – maisto, maisto, maisto! Dar – nepaprasto atsipalaidavimo. Nė vienoje šalyje nebuvome turistai, stengėmės tapti gyventojais.
O kada ateina laikas grįžti?
Victoria: Suvokiame, kad grįžome trumpam. Lietuvoje liksime per vasarą. Dar aplankysime Suomijoje gyvenančius draugus, nuvyksime į Ukrainą, į Maskvą pas Tomo tėtį.
Beje, kaip tėvai reaguoja į tokį jūsų gyvenimo būdą?
Tomas: Mama manęs niekada nestabdė, leido daryti, ką noriu, ir nekritikavo. Tai išmoko laisvai mąstyti.
Victoria: Mes su Tomu daug kalbamės. Ir svarstome – o ką darysime? Kaip ilgai būsime vienoje vietoje? Ir visiškai nebesispaudžiame. Svarbiausia – iš širdies būti laisvam. Nieko nebijoti, nesigėdyti. Kai supranti, kad laisvė yra didžiausias turtas, viskas atsiranda savaime.
Tomas: Tą laisvę žmonės labai jaučia. Tada atsiranda įdomūs pokalbiai ir pagarba vienas kitam, išnyksta kompleksai ir baimės. Tiesiog reikia klausti savęs: nori keliauti ar ne? Nori pamatyti pasaulio ar ne? Jei taip – pakuok lagaminus ir važiuok, užuot svarstęs, iš kur gausi pinigų, kas bus, kai susirgsi, ar turėsi kur gyventi, bus ten šilta ar šalta. Visai ne apie tai kalbėti ir galvoti reikia...
