Šiemet Tomo atostogos ilgos – baigėsi sutartis su Italijos „Livorno“ klubu, kuriame su pertraukomis rungtyniavo nuo 2002-ųjų. Būtent gimtinėje Lietuvos futbolo rinktinės kapitonas laukė naujo Italijos komandos – „Juve Stabia“ – pasiūlymo. Rankomis sukirsta. Tomas iš Livorno keliasi į Neapolį.
Nejau per atostogas jūs niekur kitur nevažiuojate? Tik į Lietuvą, į Klaipėdą?
Tomas: Kodėl ne? Iškart po mokyklos su taip pat Italijoje gyvenančio futbolininko Mariaus Stankevičiaus šeima beveik dvi savaites praleidome Sardinijoje. Žiemą visi kartu važiuojame slidinėti. Paprastai į Lietuvą grįždavau kokiai savaitei, šią vasarą atostogos užsitęsė. Kur nors toliau išvykti negalėjome, laukiau agento skambučio. Savaitę pabuvome pas sesę Vilniuje. Seneliai, draugai, kaimas...
Na, taip, juk visi nori susitikti, pasisveikinti, pabūti kartu?
Lina: Nuo stalo prie stalo (juokiasi)...
Tomas: Lietuvoje manęs nėra jau penkiolika metų, Lina – irgi vienuolikti išvažiavusi...
Ar dar turite čia draugų?
Tomas: Iš tiesų jų labai sumažėję.
Lina: Kad ir kaip keista būtų, dabar pasiilgstame tų, kurie per atostogas lieka Italijoje. Net baisu taip sakyti...
Tomas: Bet juk tai – normalu. Metai bėga, keičiasi interesai, gyvenimo tempas, požiūris į daugelį dalykų. Turime keletą draugų, su kuriais visada malonu susitikti, o atstumas, rodos, mūsų santykių nekeičia. Ir vis dėlto daugiausia laiko praleidžiame su šeima. Mano dėdės ir tetos dar nė keturiasdešimties neturi. O viena dukterų tetų, mūsų krikšto dukra, už Elzę vyresnė vos vienais metais.
Beveik itališka šeima!
Tomas: Aha, toks didelis balaganas! Grįžę į Klaipėdą visada švenčiame Elzės gimtadienį. Tada ir susirenka visa giminė, su visais pasisveikiname.
Lina: Sukviečiame visus ir jau nebereikia – kasdien vis kita užstalė.
Dukra neprieštarauja, kad gimtadienio šventė vyksta Lietuvoje. Juk jos draugai italai joje negali dalyvauti?
Lina: Žinoma, jos draugai klausia, bet vidurvasaris – toks jau laikas. Daug kas išsivažinėja atostogų. Svarstau, gal rugsėjį surengsime šventę namuose. Metams bėgant, tikriausiai viskas keisis. Elzė gal išvis nebenorės švęsti su mumis.
Net tada, jei nuspręstumėte visam laikui grįžti į Lietuvą?
Lina: Įsivaizduoju, kad mūsų vaikams toks persikraustymas būtų ne pati geriausia naujiena. Norėčiau, kad viskas liktų, kaip buvę.
Talentas – svarbu, žinoma, bet dar reikia trupučio sėkmės ir daug darbo. Kas žino, kaip būtų pakrypęs gyvenimas, jei karjeros kelias būtų nusitiesęs kitur?
Italija jau tapo jūsų šeimos namais?
Lina: Ten viskas sustyguota, diena trumpa, tiek daug visko turi padaryti...
Tomas: O čia – atostogos.
Lina: Kai grįžtame namo, Elzė įeina ir sušunka: „Kaza dolce kaza“ („Namai, mielieji namai“ – red. past.).
Tomas: Elzė gimė Klaipėdoje, jai buvo vos du mėnesiai, kai išvyko su mama į Italiją.
Lina: Mažosios Liepos sulaukėme Bolonijoje. Klaipėdoje dukros turi savo namus, savo kambarį, žaislų, bet niekada nesako, kad čia – jų namai.
Vadinasi, savo gyvenimą planuojate ten, net kai Tomas baigs žaisti futbolą?
Lina: Vasaras norėtume praleisti Lietuvoje, o darbingą metų laiką – ten. Vienoje vietoje jau nemoku sėdėti.
Tomas: O man gyvenime taip dar nebuvo, kad užsisėdėčiau.
Lina: Italijoje vaikams gerokai didesnės perspektyvos. Aplink Livorną – daugybė gerų universitetų. Iki Pizos – vos dvidešimt kilometrų, Bolonija – už dviejų šimtų, iki Florencijos – šimtas, iki Romos – trys šimtai. Mergaitės užaugs, pačios pasirinks, ką nori veikti. Ir mes su Tomu tada darysime, ką norėsime.
Tomas: Gal netgi nutarsime grįžti į Lietuvą...
Lina: Kai susensime, sužilsime...
Tomas: Tu apie save kalbėk (juokiasi)!
Beje, Tomai, kur tavo ilgieji plaukai? Daug metų jie buvo lyg ir tavo vizitinė kortelė futbolo aikštėje.
Tomas: Mes vėl – apie senatvę (juokiasi). Kai nusikirpau, Lina pasakė, kad su ilgais jai atrodžiau vyresnis. Kokie penkeri metai nuo veido nukrito. Ilgus plaukus gal ir turėjau tik kokius penkerius metus, bet jie visiems įstrigo.
Ar kartais pagalvojate: o kodėl – Italija? Juk galėjo būti Didžioji Britanija...
Tomas: Ir Šveicarija, Belgija, Rusija...
Įdomu, ar tu dar pameni savo įvartį į FC „Barcelona“ vartus? Tuo metu žaidei Londono „Arsenal“ klube. Toks įvartis gali pakeisti futbolininko gyvenimą?
Tomas: Ir pakeitė. Tačiau ne tiek, kad liktume Londone. Buvo smagu ten gyventi, labai smagu.
Lina: Visur buvo smagu. Visur, kur gyvenome.
Tomas: Išlaižytoje, švarutėlėje Belgijoje, kur septintą valandą vakaro gatvėse nebėra žmonių, visi eina miegoti. Šveicarijoje, kur fantastiški vaizdai...
Turi puikią profesiją, Tomai..
Tomas: Gaila, kad ji – ne amžina. Pensija priartėja labai greitai... Būtų nuostabu žaisti iki penkiasdešimties.
Plevėsuotum ilgais žilais plaukais, lakstydamas po aikštę...
Tomas: Būtų fantastiška! Futbolininkai į pensiją išeina tada, kai gyvenimas tik prasideda.
Tai žinodamas, gal labiau ir stengiesi? Vien talento futbolo aikštėje tikrai neužtenka...
Tomas: Talentas – svarbu, žinoma, bet dar reikia trupučio sėkmės ir daug darbo. Kas žino, kaip būtų pakrypęs gyvenimas, jei karjeros kelias būtų nusitiesęs kitur? Kur dabar gyvenčiau? Ir ar būčiau žaidęs aukščiausiosiose lygose?
Ar gali pasakyti, kad sėkmė tave lydėjo?
Tomas: Sunku ją pasverti...
Lina: Na, Tomai, nežinau, ar jos daug turėjai. Kad taip tik spragtelėtum pirštais...
Tomas: Niekas niekam taip paprastai nenukrinta. Pameni, tu laukeisi, o aš važiavau į peržiūras Italijoje. Tuo pat metu – pasiūlymas žaisti Kipre. Ir labai geras pasiūlymas... Gal dabar gyventume, pavyzdžiui, Graikijoje? Net nežinau, kaip tai pavadinti – sėkme, teisingu, laiku priimtu sprendimu?
O kai reikia nuspręsti, tai darote kartu su Lina?
Tomas: Aš paklausiu jos nuomonės, tačiau sprendžiu pats. Juk ne automobilį perkame, kuriuo ji važinės, – štai kada galima ginčytis. Mano karjera, futbolas – kas kita. Ir Lina niekuomet į tuos sprendimus nesikišo, nesakė, ko norėtų labiau.
Lina: Tiesiog pasakydavau savo nuomonę, o tašką padėdavo Tomas. Manau, tai teisinga.
Tomai, kiekvieną kartą, kai tenka keisti komandą, juk reikia kažkaip prisistatyti, susidraugauti su naujais žmonėmis.
Tomas: Na, tai – paprasta.
Lina: Ko jau ko, o komunikabilumo jam netrūksta!
Aš kiekvieną kontraktą pasirašau, lyg jis būtų paskutinis. Gali būti, šis – tikrai paskutinis, paskui gal leisiuos į žemesnį lygį, gal galvosiu apie trenerio karjerą.
Ar ta savybė lemia, kad jau penktus metus esi Lietuvos futbolo rinktinės kapitonas? Ir kad „Livorno“ klube irgi ryšėjai kapitono raištį?
Tomas: Kapitonas turi būti lyderis ne tik aikštėje. Svarbu tapti tvirta grandimi tarp trenerių ir komandos. Ir kad tavimi pasitikėtų. Vyrai mane išrinko prieš penkerius metus, dar niekas nenurinko, tai ir laikausi įsikibęs į raištį. Edgaras Jankauskas, pamenu, sakė: „Pasiėmei vėliavėlę, dabar ir mojuok!“ Nebe labai ilgai man liko mojuoti. Na, dar kokie dveji metai...
Manai, pasirašai paskutinį kontraktą?
Tomas: Aš kiekvieną kontraktą pasirašau, lyg jis būtų paskutinis. Gali būti, šis – tikrai paskutinis, paskui gal leisiuos į žemesnį lygį, gal galvosiu apie trenerio karjerą. Na, juk nežaidžia žmonės iki 45-erių!
Kaip manai, kodėl Lietuvos futbolininkai nepatenka į pačius „kiečiausius“ pasaulio klubus?
Tomas: Kodėl nepatenka?! Edgaras Jankauskas su savo komanda yra laimėjęs UEFA taurę ir Čempionų lygą. Deividas Šemberas jau daug metų žaidžia stipriausiame Rusijos klube – CSKA, Marius Stankevičius Ispanijos lygoje užėmė trečią vietą, dabar jo „Lazio“ komanda įeina į stipriausių penketuką. Na, gal dar niekas nežaidė klube „Barcelona“, bet juk negali kiekvienais metais juose atsirasti po lietuvį. Mes net neturime nacionalinio stadiono. Gal vienintelė šalis Europoje!
Ar tau nebūna gėda, kai į Lietuvą atvažiuoja žaisti jūsų priešininkai, kitų šalių futbolo rinktinės? Juk tu tai jau žinai, kaip turi atrodyti geras stadionas, kokie būna persirengimo kambariai ir kad tribūnose nelieka laisvų vietų?..
Tomas: Dar ir kaip gėda! Kai pirmą kartą žaidėme su ispanais, jie stebėjosi: „Koks baisus stadionas!“ Tuomet jiems sakėme: po rungtynių nugriaus, statys naują. Praėjo aštuoneri metai, ispanai vėl Lietuvoje. Klausia: „O kur naujasis jūsų stadionas?“ Ką jiems pasakyti? Juk neprašome, kad kiekviename mieste po stadioną statytų, vieno visai Lietuvai užtektų!
Tuojau bus dešimt metų, kai gyvenate Italijoje. Kokias šios šalies tradicijas mielai priėmėte?
Tomas: Maisto kultą.
Lina: Tai tikrai valgymo kultūra ir mums ji labai patinka. Taip pat – italų šeimos kultas.
Tomas: Italams šeima – svarbu. Būti kartu savaitgaliais, su draugais, tėvais, broliais, pusbroliais. Jei bičiuliai kviečia į svečius, žinok, kad pas juos bus ir būrys giminaičių.
Lina: Yra ir erzinančių dalykų, žinoma. Triukšmas, nevykdomi pažadai, tuščios kalbos.
Tomas: Gal kokią dieną susitiksime? Pavakarieniausime? Tokių susitarimų gali būti po metų, o gali ir visai nebūti. Italai kalba abstrakčiai: „Gal į svečius ateikit?“
Lina: O kur ateiti? Adresą sakykit. Anksčiau stebėjomės, o dabar patys sakome: žinoma, gerai gerai, būtinai ateisim. Italų pokalbiai prie stalo visada ramūs, lėti, paviršutiniški, niekas nesėdi, nedejuoja, ašarų nelaisto, į krizes nesigilina.
Tomas: Aš kartais tas italų šnekas vadinu „triedaliojimu“ – ir gražus, ir protingas, ir ten, ir šen, ir vis tiek nieko nevyksta. O biurokratai! Tu pamėgink kokį dokumentą sutvarkyti. Lieps aplankyti mažiausiai dešimt instancijų, kol gausi reikiamą pažymą. Rasi pažįstamą – tų instancijų nereikės, pažįstamas viską iškart sutvarkys.
Pradėti verslą Italijoje, panašu, nebūtų lengva?
Tomas: Italams taip trūksta konkretumo! Nueini į pažįstamo parduotuvę, tai jis tau: „Gali dabar nemokėti, vėliau sumokėsi.“ Kodėl? Jei perku dabar, tai dabar ir moku. Verslas yra verslas, tai konkretu, o italai mėgsta sakyti: „Kokios problemos? Nėra problemų!“
Ar šitaip pasirašinėjami ir futbolo kontraktai?
Tomas: Kai pasirašau, jau viskas būna aišku. „Triedaliojama“ du mėnesius prieš tai, bet tuo užsiima mano agentas. Aš tik perskaitau, kas juodu ant balto parašyta.
Lina, ar su dukromis visuomet žiūrite, kaip Tomas žaidžia?
Lina: Paprastai rungtynes žiūriu per televiziją. Kartą buvome su Elze stadione – nei jai įdomu, nei aš galėjau pažiūrėti. Lakstė pirmyn atgal, klausinėjo, kur tėtukas žaidžia ir kodėl taip blogai matosi? Mergaitėms futbolas neįdomu.
Na, matyt jums labai reikia berniuko...
Lina: Kad gal užteks.
Tomas: Iš sauskelnių išlindome, norime pagyventi sau.
Lina: Tėvystės ir motinystės procesą esame išgyvenę, išjautę, patys vieni, be auklių. Realizavome save atlikdami šiuos vaidmenis. Pragyvenome kartu dešimt metų, atšventėme santuokos dešimtmetį, o dar dviese nesame pabuvę.
