Televizija jus išgarsino. Turite tuo pasinaudoti!
Būtinai! Jaučiau, kad tie šokiai pakėlė mano reitingus. Vakar važiavau traukiniu, vaikai apspito, pradėjo šūkauti: „Čia tas iš „Šok su manimi.“ „Pasirašyk ant traukinio bilieto.“ „Gražiai šokate.“ Smagu... Turėjau šokolado, kurio atsisveikinęs su projektu dovanų gavau, – padalijau vaikams. Tiek metų sportavau, bet nebuvau toks žymus, koks tapau du mėnesius parodytas per televizorių.
Per kelis mėnesius tapote neprastu šokėju. O paauglystėje į diskoteką bent sienų paramstyti eidavote?
Žinoma! Ir net šokdavau. Virbalyje yra kultūros namai, kuriuose ir vykdavo diskotekos. Paaugliai laukdavome savaitgalių, kada galėsime eiti į šokius, paneles juose kabinti. Ten pirmą sykį pabučiavau merginą. Tačiau diskotekoje kitokie šokiai – trali vali: kaip moki, taip judi. Su pramoginiais viskas gerokai sudėtingiau...
Atrodo, kad visuomet gyvenote visavertį gyvenimą, nepatyrėte pašaipų, užgaulių...
Buvo visko. Esu visokių įžeidimų girdėjęs. Tačiau mane tai skatino nepasiduoti. Keisčiausia, kad bėgant laikui tie, kurie pravardžiavo, tapo draugais. Mane visą gyvenimą lydi jausmas, kad esu kitoks. Nenoriu susireikšminti, bet taip yra. Tai skatina ko nors siekti, išsiskirti iš minios... Į šį pasaulį atėjau atbulas. Gavau kitokį kūną – gimiau su neišsivysčiusia koja. Tai priimu kaip ženklą: turiu ką nors padaryti, kad parodyčiau kitiems, jog galime gyventi, kovoti. Tai – mano misija.
Interviu – žurnale „Žmonės“