Įvaizdis man padeda
Neretai piktokų tautiečių cinišku savimyla pavadinamas Tomas Sinickis derina muzikanto ir verslininko talentus, nes yra kompanijos „Nexum Insurance Technologies“ Lietuvos padalinio vadovas ir dar interneto erotinių prekių parduotuvės savininkas. Įvaizdį gerokai pašvelnina tai, kad jis TV projekto „Talentų ringas“, kur savo talentus demonstruoja vaikai, komisijos pirmininkas.
„Gal pasitaiko toje laidoje jautrių momentų? Pasitaiko. Ir ypač dabar, kai artėjama prie finalo… Labai sunku vaikams pasakyti: „Ne!“ Nuoširdžiai – man jų gaila. Žinau, kad muzikoje, scenoje ir apskritai mene jų liks vienetai. Ir nebūtinai – geriausi. Tiesiog gyvename tokioje šalyje, kurioje kultūros vartojimas ne toks, koks turėtų būti. Na, bet dažniausiai talentingi meno srityje būna talentingi dar ir kitose sferose – neprapuls. Taigi mane labiau jaudina ne konkretūs pasirodymai laidoje, o užplūstančios mintys apie tai, kad tų talentų vėliau, ko gero, nebeliks. Su kai kuriais talentingais vaikais pasikalbame užkulisiuose, paklausiu, ką jie galvoja apie savo ateitį, ir pasidaro aišku, kad dabar, kai tokios ekonominės ir kultūrinės sąlygos Lietuvoje, jų nelabai kam ir reikia.
Juk dažnai daug ką lemia ne protas, o sugebėjimas kažką prastumti, kažkur prasmukti. Mes labai mėgstame prasmukti. Iš pradžių – per egzaminus, o paskui – visą gyvenimą. Tai tiesiog tautinis lietuvių bruožas. Nesu dėl nieko nesijaudinantis žmogus – būna, kai kažkokios gyvenimo situacijos prikelia senas nuoskaudas. Aš linkęs manyti, kad esu labai racionalus vaikinas, bet, aišku, tik ne meilės reikaluose. Savo draugei štai užvakar dovanojau gėlių ir tai nėra išskirtinis atvejis… Nesu atsparus moterų ašaroms – dėl jų tikri vyrai gali kaltinti tik save. Tu juk turi būti atrama net tų, kurios save laiko be galo stipriomis. Tokiomis stipriomis, kad net baisu darosi. Turi iš paskutiniųjų vaidinti, kad viskas bus gerai, nors viduje tuo pats abejoji. Bet neparodai. Manau, su tais žmonėmis, kurie tau labai rūpi, turi stengtis likti ramus. Tiek daug aplinkui gražių, protingų, nemažai pasiekusių, susikūrusių puikią ateitį moterų. Ir visoms joms reikia romantikos, tad kartais verta pasistengti, o ir malonu dovanoti. Nors, būkim atviri – nėra daug vyrų, kurie romantiškais poelgiais savo moteris stebintų nuolatos… O aš?
Jei nevengiu reikšti griežtos nuomonės viešai, nebūtinai toks esu ir buityje. Daug yra tokių itin demonstruojančių savo jautrumą ir nuoširdumą viešai, o kai publika nemato, besielgiančių žymiai blogiau. Taigi tokiems, kaip aš, yra gerokai lengviau padaryti gerą įspūdį, nes žmonių galvose jau susiformavęs kitoks stereotipas. Blogiuko skandalisto etiketė mane lydėjo visą gyvenimą. Ir mokykloje, ir universitete. Kai ateidavo naujas mokytojas ir už kontrolinį darbą man parašydavo dešimtuką, labai nustebdavo, nes manydavo, kad aš galiu tik šnekėti… Tai tikriausiai atėjo iš šeimos – mano tėvai, beje, itin spaudę mus su broliu prie mokslų, irgi įpratę atvirai reikšti nuomonę visais klausimais ir nieko nenutylėti. Jei jiems nepatinka veidmainiavimas – taip ir sako. Jie turi griežtą poziciją tam tikrais klausimais. Tai prigijo ir man, ir broliui. Nieko į vatą nevyniojame. Bet!
Versle, kur reikia diplomatiškumo, mes jį išlaikome, nes tai yra profesionalumo požymis. Nors tarptautinėje arenoje tai padaryti kur kas lengviau nei Lietuvoje. Šou versle – jau kitokios taisyklės, čia galiu būti visiškai atviras. Toks įvaizdis labiau padeda negu kenkia. Tas brutalus mano atvirumas tarsi sietelis, kuris filtruoja nereikalingus žmones, – juk norisi, kad aplink būtų tie, kurie tave supranta. O kai kuriems atrodo, kad ne tik scenoje, bet ir kitur esi toks, kokį kartais save parodai. Ir jie klysta. Versle nesu nelankstus storžievis. Jau nekalbant apie asmeninį gyvenimą...
Kai susipažįsti su nauju žmogumi, labai greitai paaiškėja, ar jis klauso, ką tu sakai, ar ne, – tuo atveju, jei turi nepakeičiamą, spaudos ar televizijos suformuotą išankstinę nuomonę. Bet man tai gyvenimo negadina. Esu labai emocingas, bet ir tai valdau. Jei reikia kam nors parašyti piktą elektroninį laišką, parašau ir neišsiunčiu. Po dviejų valandų nusiraminu, patikrinu ir sakau sau: „Ir kas sugebėjo taip baisiai parašyti?!“ Perrašau. Tai pasiteisina... Gali, aišku, vaidinti nuoširdumą, kurį demonstruoja kokių nors realybės šou dalyviai, bet ar tau to reikia? Ar galėsi visą gyvenimą meluoti? Klausiate apie moterų dėmesį. Jį visada jaučiau, nors nepasižymiu puikia išvaizda – pažiūrėkite į mane! Nesu blogiukas. Gal tik kabutėse... O jie, matyt, traukia moteris, nes yra įdomūs. Štai bičiulės vis klausinėja mano draugės, su kuria kartu esame jau daugiau nei metus, kaip ji gali su manimi gyventi. Gali, pasirodo... Po laidos vis dažniau sulaukiu senyvo amžiaus moterų dėmesio – jos, kad ir kaip būtų keista, labiau mane supranta nei jaunos. Pamenu, viena septyniasdešimt kelerių moteriškė net gražų ir jautrų laišką parašė...“
Plačiau skaitykite naujausiame žurnalo „Laima“ numeryje
