Fotografuojamų objektų kontingentas kadaise buvo problemiškas: penkerius metus buvote oficialus Lietuvos krepšinio rinktinės fotografas, o krepšininkai ne itin komunikabilūs...
Pagalvok: krepšininkas negali niekur ramiai nueiti, juk visi apipuola, o kaip faina tą pačią dieną dešimtam žurnalistui atsakyti į klausimą, kokia tavo nuotaika po pralaimėtų rungtynių. 20 vyrų kartu gyvena du mėnesius kaip savotiška šeima, tu irgi tampi tos šeimos dalimi, bet iš esmės nereikalingu jos nariu – fotografu. Visko būdavo – tekdavo laviruoti. Tik pradėjęs dirbti, pamenu, lindau į rūbinę, kai vyrai pralaimėjo pirmas draugiškas varžybas su latviais: aš toks užsigazavęs, pritvinkęs jaunatviško entuziazmo, veržiausi Lino Kleizos fotografuoti. Labai greitai supratau, kad padariau klaidą. Švelniai tariant...
Paskui jau ėmiau jausti ribas. Kažkada mačiau filmuotus NBA varžybų užkulisius, trenerių šnekas rūbinėje – ir aš užsimaniau mūsų krepšininkus priartinti prie liaudies. Telefonu ėmiau atsargiai filmuoti užkulisius – „YouTube“ tie vaizdo reportažai sulaukdavo daugybės peržiūrų: žmonėms įdomu, kaip, pavyzdžiui, Jonas Valančiūnas per vakarienę torto kraunasi ir ką sako.
Pavadinimas „Nekenčiu vestuvių“ neatbaidydavo klientų? Ir kodėl vestuvių fotografavimo laikotarpis baigėsi?
Mane susirandantys jaunieji dažniausiai nebūdavo tokie, nuo kurių norėtųsi bėgti laukais. Lochai neskambindavo. Buvo laikotarpis, kai man tikrai patiko vestuvės, dalyvavau gal šimte jų: darbas, bendravimas ir užmokestis tenkino. O kai atsirado mylima moteris, gimė sūnus, pagailo savaitgalių – juk noriu pabūti su jais, noriu nuvaryti į festivalius, noriu dar ką nors įdomaus nuveikti.
Be to, prisivažinėjau tais baisiais limuzinais, prisižiūrėjau kičo ir visokiausių nesąmonių. Bet kartą kaime patekau į tradicines vestuves su tais iki kaulų pažįstamais papročiais, tik štai jaunoji buvo tokia nereali, kad iki šiol pamenu! Žmonės spindi gerumu iš vidaus, ir tada aplinka nebesvarbi.
Esate sakęs, kad mylimai fotografijai, kuri net ne darbas, o džiaugsmas, galite padėkoti dar ir už nuostabią šeimą. Mylimąją suradote fotografuodamas?
Ne. Skrisdamas į Graikiją fotografuoti „Eurolygos“ finalo susipažinau su Vytės drauge Daiva, kuri gyveno Romoje. Daiva irgi fotografė. Kai vėliau ji atskrido į Vilnių, nuvažiavau jos pasitikti ir staiga ant oro uosto laiptų pamačiau Vytę, kuri irgi atvažiavo draugės pasitikti. Labas labas – ir jau po pirmo žvilgsnio man buvo visiškai aišku, kad čia ne šiaip susitikimas. Po kelių minučių, kai išsiskyrėme, jau siunčiau Vytei nuotrauką...
Mokėtės būti kompiuterių specialistu. Teko juo dirbti?
Šiek tiek. Prižiūrėdavau ir „Žalgirio“ kompiuterius, kažkada užsiraukė Sireikos ir Krapiko naminiai kompai, nuvažiavau patvarkyti. Tada jau ėmiau mėgėjiškai fotografuoti viską, kas juda, kartu ir, aišku, krepšinį iš tribūnų. Darbe absoliučiai visus užknisdavau tuo pomėgiu, tad parodžiau treneriams savo nuotraukų ir kukliai paprašiau akreditacijos, kad galėčiau fotografuoti iš arčiau.
Na, ir atėjo berniukas Tomas į halę su tokiu „gaidžiuku“ fotoaparatu, o šalia malėsi žmonės su profesionalų objektyvais.
Užsikabinau, nes turėjau svajonę. Kai dabar į mano fotografijos kursus ateina žmonės, visada paprašau užrašyti savo fotografinę svajonę...
Visą interviu skaitykite lapkričio mėnesio žurnale „Laima“.
