Pasak Beatos, studijų metai LMTA buvo vieni sunkiausių jos gyvenime. Tuomet dar būdama studentė ji patyrė didelę psichologinę įtampą, pati ne kartą jautėsi sugniuždyta.
„Dėstytojai pasiskanaudami tyčiojasi ir trypia jaunus, jautrius studentus. Dėstytojai, neturėdami sistemos, aiškios krypties, nuovokos apie pedagogiką ir žmogaus psichologiją. Ir jiems tai leidžiama!“ – stebėjosi ji.
Visą B.Tiškevič įrašą feisbuke skaitykite žemiau:
„Ilgai norėjau pasakyti savo nuomonę, papasakoti apie savo patirtį šiuo klausimu, bet laukiau ir, manau, kad atėjo ta akimirka. Labai užjaučiu studento Karolio artimuosius. Man iki pat širdies gelmių gaila, kad taip nutiko jaunam, tikriausiai gabiam, jautriam, geram, savo gyvenime galėjusiam daug gero padaryti žmogui.
Aš esu tokia laiminga ir dėkinga sau bei savo artimiesiems, kad ištvėriau, kad man tėvai padėjo tai ištverti. Kad tėtis mane antrą valandą nakties po „paskaitų“ pasiimdavo ir veždavo namo, nes viešasis transportas jau nebevažiuodavo, kad močiutė, su dideliu liūdesiu veide, mane vėl keldavo šeštą valandą, nes reikėdavo važiuoti į akademiją.
LMTA baigiau aktorinio meistriškumo bakalaurą, iš vaidybos egzamino gavau geriausią įvertinimą. Į magistrą įstojau pirmu numeriu, bet po metų jį mečiau. Ir ačiū Dievui! Labai esu dėkinga visiems, kurie man tai padėjo padaryti.
Po šių studijų lankiausi pas psichoterapeutą dvejus metus. Mane kankino panikos priepuoliai, depresiniai laikotarpiai, migrena, nemiga, visiškai menka savivertė.
Iš studijų aš pamenu pačius nuostabiausius kursiokus, kurie yra likimo dovana man. Aš jus taip myliu ir branginu ir džiaugiuosi, kad jūs esate mano gyvenime. Mano broliai ir seserys.
Dar atsimenu, kad daugiau niekada gyvenime nesu buvusi taip stipriai žeminama, gniuždoma.
LMTA aktorinio studijos virto vulgarybe. Dėstytojai pasiskanaudami tyčiojasi ir trypia jaunus, jautrius studentus. Dėstytojai, neturėdami sistemos, aiškios krypties, nuovokos apie pedagogiką ir žmogaus psichologiją. Ir jiems tai leidžiama! Manau, kad jeigu tikrintume dėstytojų kompetenciją – pedagoginį išsilavinimą, jų sveikatos (ir psichikos būklę), jų patirtį profesijoje, jų metodiką – daug kas tiesiog atkristų.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ashtonas Kutcheris neliko abejingas Beatos Tiškevič ir „Moterys kalba“ projektui #musudaug
Kai studentą išneša iš egzamino ar spektaklio ir veža tiesiai į Vasaros g., mums visiems yra tokia pažįstama ir natūrali situacija, kad jau niekas apie tai net nekalba. Bet ar taip turėtų būti? Kai studentas išbėga iš repeticijos ir bėga tiesiai į šalia esančią upę ir visi vėliau tiesiog tai nutyli – ar taip turi būti? Kai 90 proc. kurso žmonių lankosi pas specialistus su rimtomis psichologinėmis problemomis – ar taip turi būti?
Dabar, turėdama įvairios veiklos patirtį, dirbdama TV, kur tikrai dideli tempai ir įtampa, vaidindama labai sunkiame emociškai spektaklyje DIDIS BLOGIS, susidurdama su įvairiais žmonėmis, tiesioginiu eteriu, daug skirtingų veiklų, dideliais darbo krūviais... aš jums galiu pasakyti, kad LMTA vis tiek buvo baisiausia ir blogiausia, ką iš viso gyvenime esu patyrusi.
Atsiprašau Karolio mamos, kad visą šį laiką tylėjau. Tiesiog žinojau, kad jeigu anksčiau būčiau kėlusi šį klausimą į viešumą, būčiau buvusi užkimšta labai populiaria akademijoj fraze: „Netinkama profesijai“. Dabar, jau šį bei tą nuveikusi, taip lengvai nebūsiu nurašyta“, – rašė B.Tiškevič.
TAIP PAT SKAITYKITE: Studento tragedija atidengė tamsiąją LMTA pusę – kaip ten įmanoma nepalūžti?