Man liūdna, kad mes pasirenkame bijoti. Slėptis ir nutylėti bei galbūt – pabėgti. Į didesnį miestą ar kitą šalį. Vietoj to, kad pasipriešintumėme, tiesiog pasiduodame ir suteikiame galią žodžiams tų žmonių, kurie patys gyvena įkalinti stereotipų ir kitų nuomonių spąstuose. Jie kupini baimės, susivaržymo ir pykčio. Mat jiems pikta, kad kiti ryžtasi gyventi kitaip – laisvai ir autentiškai.
Ir todėl šiandien aš ėmiau svarstyti, kas mus to iš tikrųjų išmokė. Tos baimės ir neapykantos priimti kitokį, nei esame mes. To nejaukumo, kai šalia mūsų prisėda vaikinas raudonais plaukais.
Prisimenu, kai buvau maža, mėgau stebėti aplinkinius, gyvenančius provincijoje, pavadinimu Kybartai. Tiems žmonėms rodėsi, kad translytiškumas ar „netradicinė“ orientacija egzistuoja tik televizijoje. Kitaip tariant, kažkokiame kitame Vakarų pasaulyje, bet niekada – Lietuvoje ar tuo labiau tarp aplinkinių! Jie bylojo, kad tai yra išgalvota, išsigimėliška ir net šiek tiek juokinga. Kad seksas tarp vyrų ar moterų vyksta tik kalėjimuose, avangardiniuose filmuose ir „akivaizdu“, jog tarp pedofilų.
Visi aplinkui susėdę už stalo artimieji mėtydavosi pašaipiomis replikomis apie homoseksualius asmenis, plojo išraudonavusiam kaip burokui Gražuliui, kurį nešė šeši policijos pareigūnai, jam šaukiant: „Už Lietuvą, vyrai!“.
Aš buvau vaikas, kuriam į smegenis buvo it kuolu kalama gyvenimo taisyklė: „Gėjai ir translyčiai asmenys yra pajuoka. Gėda visai giminei!“
Tarp tų artimųjų buvau ir aš kvailai besišypsanti. Vaikas, kuriam į smegenis buvo it kuolu kalama gyvenimo taisyklė: „Gėjai ir translyčiai asmenys yra pajuoka. Gėda visai giminei!“. Neabejoju, jog ir tu buvai ten pat. Mano vietoje, nors ir už kito stalo. Kada iš kartos į kartą buvo plaunamos smegenys. Kada per žinias sakė, jog Rusijoje gėjams uždrausta vairuoti.
Kai geriau pagalvoji, tai čia visai kaip su rūkymu. Nors puikiai žinome, kad rūkymas žudo, mums holivudiniai filmai „įperša“ romantišką tos vienos cigaretės po sekso idėją. Dar sako, kad rūkymas padeda nusiraminti. Tada mes surūkome pirmą cigaretę, nuo kurios pykina ir sukasi galva, bet pamažu mes priverčiam save pamėgti tą šlykštų cigaretės skonį ir kvapą, kol mūsų vargšas kūnas ir protas tampa nuo to priklausomas.
Taip buvo ir su mumis. Mes gimę nežinojome, ką reiškia nemėgti kito už tai, koks jis yra. Mes į viską žvelgėme nuo susidomėjimo išsprogusiomis akimis ir norėjome pažinti šį pasaulį. Tu ir aš – mes buvome tokie patys kūdikiai. Su vienodai mylinčiomis širdimis. Tik mus pradėjo mokyti, kas gerai, o kas – iškrypimas. Būtent dėl šios priežasties, dėl į mano galvą ir tavo širdį įskiepytų homofobinių ir transfobinių minčių, aš visą likusį gyvenimą slaptai ir net man to nesuprantant bijosiu savęs, o tu visą likusį gyvenimą neleisi sau pilnai manęs suprasti bei priimti.
Tik dėl tokių aplinkybių, kaip mes augome, žmonėms rodysis, kad aš vieną dieną atsikėliau ir tiesiog nusprendžiau tapti translyte, nes apie savo identitetą prisipažinau būdama dvidešimties, kai tuo tarpu aš dvidešimt metų nuo savęs tai slėpiau.
Žmonėms rodysis, kad daugiau tokių kaip aš Lietuvoje lyg ir nėra, bet elementari, nors kai kam ir nesuvokiama tiesa yra ta, jog jie ir jos vis dar iš baimės prisipažinti slepiasi, kartais pasirodydami slaptose pažinčių svetainėse bei mažai kam žinomuose internetiniuose forumuose, anonimiškai ar pasislėpus už svetimo žmogaus nuotraukos ir išsvajoto vardo. Jie vartoja hormonus, įsigytus juodojoje rinkoje, apsiauna aukštakulnius ir pasidažo lūpas tik namuose, užtraukę naktines užuolaidas arba atostogų metu, ko instagrame paskyrose tu nepamatysi.
Net garsioji Caitlyn Jenner, kuri anksčiau buvo žinoma kaip Olimpinių žaidynių aukso medalio laimėtojas atletas Williamas Jenneris, viename iš savo interviu pareiškė, jog net prieš savo viešą atsiskleidimą ji po smokingu dėvėdavo moteriškus apatinius, kad bent kažkiek jaustųsi savimi. Nors apie savo transiciją ji prisipažinti viešai išdrįso būdama 64-erių metų amžiaus, ji yra pripažinta kaip žinomiausia translytė moteris visame pasaulyje.
Būtent todėl kai kurie žmonės vis dar sako, kad to, kas vyksta dabar, anksčiau jų aplinkoje nebuvo. Bet ar tikrai? Žmonių išsilaisvinimas ir taip ilgai slėptas prisipažinimas jiems tampa stereotipais pagrįstos realybės pabaiga. Mat melas ir mitai, kuriuos kadaise girdėjome, neatitinka šių dienų realybės.
Homoseksualių, translyčių, neįgalių bei įvairių rasių žmonių sėkmės istorijos ima griauti skirtingų religijų, kultūrų ir šeimos standarto įsitikinimų pamatus. Jiems nebelieka racionalaus paaiškinimo, tad belieka šaukti, jog tai visuotinis išprotėjimas ar net dvidešimt pirmojo amžiaus kova, kurioje, norime to ar ne, meilė ir buvimas savimi jau kelia pergalės vėliavas.
