Meilės gyvenimui iš Zofijos turbūt pasimokyti turėtų kiekvienas. Didžiąją gyvenimo dalį vaikino kūne tūnojusi lietuvė prieš kelerius metus nusprendė daugiau neapsimetinėti nei prieš save, nei prieš kitus.
Dėl to tenka paaukoti daug – artimieji sunkiai priima naująją Zofiją, hormonų terapija kainuoja didelius pinigus, o kiekviena nauja pažintis kelia nepasitikėjimą. Grįžus į Lietuvą, kaip pati juokauja, ji kaip niekur kitur būna pasitinkama su policijos palyda – pasus tikrinantys pareigūnai čia dar sunkiai priima translyčius ir primena jos praeitį. Tačiau laimė, kurią ji jaučia tapusi savimi, atperka viską.
Tik YPATINGOS Zofija atvirai papasakojo apie hormonų terapiją, meilės reikalus ir svajones kada nors sukurti šeimą.
– Zofija, jūs jau beveik metus naudojate hormonų terapiją. Papasakokite, kaip ji atrodo, kaip keičiasi jūsų ne tik formos, bet ir mintys?
– Taip, šiuo metu „švenčiu“ savo dešimties mėnesių „gimtadienį“. O hormonų keitimo terapija yra kur kas paprastesnis procesas, nei būtų galima įsivaizduoti. Paprasčiausiai aš tampu moterimi. Mano atveju keičiasi riebalų išsidėstymas kūne: didėja klubai, krūtų sritis, švelnėja veido bruožai. Taip pat nyksta raumenys, švelnėja oda, mažėja kūno plaukuotumas.
Terapijos pradžioje nukrenta libido – noras mylėtis. Vėliau pastarasis „sugrįžta“, tik kitaip. Tu pradedi norėti pasitikėti kitu žmogumi, jausti su juo ryšį. Taip pat kinta mąstymas. Aš pradėjau daug labiau vertinti save kaip asmenybę, savo kūną. Ėmiau jį lepinti geresniu maistu, juo rūpintis, kaip ir savo psichine būkle, emocijomis, kurios ypač sujautrėjo. Ėmiau savęs klausti, kas yra gerai mano sielai ir kas ne. Tarp mano kūno ir sielos ryšys ypač sustiprėjo, ėmiau prioritetizuoti save kasdienybėje.
– Hormonų terapijos nėra pigus malonumas. Ar skaičiavote, kiek jau jums tai kainavo, ir kiek dar teks investuoti?
– Nustojau skaičiuoti, nors išleidžiami pinigai iš tiesų nėra maži. Tačiau šiuo metu neskaičiuoju, nes tai man padeda jaustis savimi. O vėliau – laikas parodys, kadangi kai kuriose šalyse net operacijos transasmenims yra pilnai kompensuojamos, pavyzdžiui, Kanadoje.
Kadangi lankausi privačioje klinikoje, mano vizitai yra gerokai brangesni. Vieno apsilankymo kaina yra 90 svarų, trims mėnesiams skiriamų hormonų kaina siekia beveik 300 svarų ir kas pusmetį reikalingo kraujo tyrimo kaina yra beveik 500 svarų. Trumpai tariant, metams man tai kainuoja tiek, kiek puikios šeimos atostogos kurorte su paplūdimiais, o aš tedirbu kavos kavinukėje ir save išlaikau viena pati.
– Ar jūsų kasdienybėje pasitaiko akimirkų, kai prisimenate ankstesniąją save, turiu omenyje, kai buvote vyras? Kokius jausmus tai jums kelia?
– Iš tiesų prisimenu. Kartais kovoju su disforija (nuotaikų sutrikimu, pasireiškiančiu dirglumu, emocijų protrūkiais – red.past.), nes visas virsmas vyko labai greitai ir praeities šešėliai vis dar vejasi mane. Kartais kai kuriuos dalykus man primena žmonės iš mano praeities, vadina mane tuo vardu, kurį man suteikė tėvai man gimus, bet aš pradėjau naują gyvenimą, kuriame noriu skleistis, žydėti, būnant tikrąja savimi, o ne tuo, kuo iš manęs buvo tikimasi. Esu translytė moteris, kuri didžiuojasi savimi, nebijo būti savimi, kuri myli gyvenimą, savo paprastumą ir unikalumą, kurios nevaldo joks susireikšminimas ar ego.
Juokauju sakydama draugams, kad grįžtu į Lietuvą kaip žvaigždė – su policijos palyda
– Į kokias situacijas vis dar tenka patekti dėl to, kad pase esate vyras?
– Paskutinį kartą, nusileidus Lietuvoje, turėjau patvirtinti savo identitetą; buvau palydėta trijų pareigūnių, kurios tikrino mano pirštų antspaudus, parašą ir skenavo veidą. Tokiomis situacijomis stengiuosi nusiraminti ir priimti tai kaip gyvenimo išdaigą. Žinoma, tais kartais sulaukiu įvairių žvilgsnių ir replikų: viena moteris prasitarė, jog atrodau daug gražiau, kaip moteris. Kita surauktu veidu klausė, ar turiu kokių dokumentų iš savo operacijų. Paradoksalu, nes kitose šalyse niekada neišgirdau nei vieno panašaus klausimo. Juokauju sakydama draugams, kad grįžtu į Lietuvą kaip žvaigždė – su policijos palyda.
– O kaip artimieji – kaip jie reaguoja į jūsų visapusiškus pasikeitimus, kai naudojate hormonų terapiją?
– Jei atvirai, su artimaisiais ryšio beveik nepalaikau. Savo senelius po pusantrų metų nesimatymo aplankiau visai neseniai ir tai buvo pirmas kartas, kada gyvai su jais susitikau būdama savimi – Zofija. Tai buvo itin emocionali akimirka, bet žinojau, jog šį žingsnį privalau žengti.
Neabejoju, jog šie man brangūs žmonės taip niekada su tuo ir nesusitaikys, nes jie gyvena Lietuvos provincijoje, kur visi yra linkę apkalbėti vieni kitus, kur juntamas begalinis spaudimas. Aišku, ir jiems patiems yra sunku suvokti, kai tokias istorijas, kaip mano, jie yra matę tik per televizorių, ir turbūt galvojo, kad realiame gyvenime tai nevyksta. Bet aš nieko neteisiu ir nieko iš savo artimųjų neprašau. Nieko nereikalauju ir per daug nesitikiu. Aš puikiai supratau, pradėdama savo tranziciją, su kuo galimai susidursiu, tik tam nebuvo kito kelio, tik vienas sprendimas – būti laiminga arba ne. Pasirinkau tokia būti, kad ir kiek daug tai kainuos.
Neseniai aplankiau senelius, gyvenančius provincijoje, tai buvo pirmas kartas, kada gyvai su jais susitikau būdama savimi – Zofija. Buvo labai emocionalu
– Iki pasikeitimų esate turėjusi antrą pusę?
– Iki tol, kol nusprendžiau palikti savo gimtinę Lietuvą dėl tranzicijos, turėjau antrą pusę; mes kartu gyvenome. Tas žmogus mane labai palaikė, visais atvejais ir kiekvieno mano sprendimo metu. Jis nebuvo laimingas, jog išvažiuoju į Angliją, palikdama viską, ką iki tol turėjau, ir taip pat vylėsi būti kartu, bet aš žinojau, kad tai privalėsiu padaryti viena pati. Nenorėjau turėti kažko, kas sietų mane su mano praeitimi, kas darytų įtaką mano pasirinkimams ar kažkokiu būdu mane stabdytų. Norėjau būti atvira tik pačiai sau ir įsiklausyti į savo širdies balsą.
– Savo feisbuko bloge vis dažniau užsimenate apie romantiškus pasimatymus. Ar tai reiškia, kad esate nebe vieniša?
– Dienoraštį feisbuke „Zofija Witch“ pradėjau pildyti, kai dar buvau Lietuvoje, ir tai buvo vienas iš geriausių poelgių mano gyvenime, padėjęs įsiklausyti į save, suprasti save, kada tai pamažu tapo ir įkvėpimu daugeliui moterų ir... ne tik moterų!
Savo dienoraštyje minėti, jog turiu vaikiną, dar neteko, mat laikui bėgant pasidariau išrankesnė, jei galima būtų taip išsireikšti. Nenoriu būti netinkamai suprasta, todėl kaipmat puolu pasitaisyti: dabar aš atidžiau atkreipiu dėmesį į smulkmenas, bendraujant su žmogumi ir pastebint detales klausiu savęs, ar šis žmogus yra tinkamas mano gyvenimo kelyje, o galbūt jau būtų pats laikas mūsų keliams išsiskirti. Nebesu vieniša, nes visada turiu save. O kai tu turi save, tave ima supti daug įdomių žmonių. Vieni tampa artimesni, o kiti tik ir lieka savitomis gyvenimo pamokomis. Pasikeitė dar šis tas: dabar jau jaučiuosi nusipelniusi dovanų iš gyvenimo. Verta būti lepinama. Verta statuso merginos, kurią vyras ateityje norėtų vesti, o ne tik su ja permiegoti.
– Ar jums apskritai sunku prisileisti žmones? Nėra baisu, kad sužinoję jūsų patirtį ir vidinius virsmus, gali pabėgti ir įskaudinti?
– Labai sunku. Pasidariau itin atidi. Kažkada buvau tik naivi mergaitė, tikinti, jog žmonės nori mylėti vieni kitus, kol gyvenimas neparodė, kad gali būti ir kitaip. Dabar aš į susitikimą su žmogumi einu atvira širdimi, bet niekada nepamirštu nuolat budinčio proto. Tik kad apie savo praeitį ir išgyvenimus aš nebebijau pasakoti. Visiškai. Žinau, jog tinkami žmonės didžiuosis mano drąsa, mano stiprybe, mane palaikys, o ne bijos ar bandys pabėgti. Juk būtent tai padarė įtaką mane tapti tuo, kuo dabar esu.
– Ar yra buvę situacijų, kai vyrai, sužinoję, kad esate translytė, išsigando?
– Buvo keletas tokių nustebusių, bet aš visada žmonėms, su kuriais bendrauju, stengiuosi tai pasakyti ilgai nelaukus. Ne todėl, kad tai būtų sąžininga, bet tiesiog nenoriu „siurprizų“ ir kažką nustebinti. Yra tekę atsidurti įvairiose situacijose, bet kuo toliau, tuo jos mažiau kartojasi. Dabar, vyrui pasakius, kad esu transmoteris, jis man atsako, kad tame nemato nieko blogo. Galbūt, kad mano aplinka pasikeitė. Mane supa daugiau išsilavinusių žmonių, kurie supranta, kad dar esu ir asmenybė.
– Vis dar dažnai galima girdėti vyrus laidančius „juokelius“, kad niekada nežinai, kas yra po simpatiškos merginos sijonu. Pasimatymas su transmoterimi, atrodo, jiems būtų didžiausia gėda. Ar jūs esate susidūrę su tokiu požiūriu?
– Tikrai teko su tuo susidurti. Su įvairiomis, skaudžiomis situacijomis. Tiek su transfobija, tiek su klausimais, kiek imu už naktį. Su įvairiausiais pasiūlymais ir pažeminimais. Savo knygoje sutalpinsiu visa tai. O apie vyrus, laidančius tokius „juokelius“, galiu pasakyti labai daug, nes juos pažinau iš visai kitos ir kartais slaptos pusės. Šie vyrai turėjo arba turi tam tikrų minčių ir fantazijų, užslėptų galvoje, galbūt – kompleksų, nes žmogui, paprasčiausiai negalvojančiam arba nefantazuojančiam apie tai, nekiltų jokios asociacijos arba idėjos šaipytis.
Dabar, vyrui pasakius, kad esu transmoteris, jis man atsako, kad tame nemato nieko blogo
– Kaip manote, Anglijoje jums būtų lengviau susirasti antrą pusę nei Lietuvoje? Ar žmonės čia vis dar sunkiai prisileidžia translyčius?
– Deja, gaila, bet lietuviai neabejotinai būtų labiau užsislėpę ir bijotų su manimi rodytis viešumoje. Klausimas retorinis: gėdytųsi manęs ar minties, kad galbūt jam patinku? Nustojau save matyti kaip gėdos objektą ir tik tada į mano gyvenimą pradėjo plūsti žmonės, kurie didžiuojasi, galėdami būti su manimi, saugoti ir globoti, vaikščioti po miestą.
– O tarp merginų esate kada nors jautusi konkurenciją dėl vyrų dėmesio?
– Pajuokaudama sakau: man ir merginų aplinkoje nereikia. Savo vyrus kolegas nustebinu, kai man ateina slapta siunta nuo anonimo – gėlių puokštė su laiškeliu arba šokoladas su kvietimu susitikti taurei vyno. Aš tiesiog niekados savęs nelyginau su kitomis merginomis. Nesijaučiu nei pranašesnė, nei silpnesnė. Gyvenime laiminga mane padarys tik vienas asmuo – aš pati, todėl pati turiu save vertinti ir saugoti. Mažai žvalgausi, kaip kas gyvena, nes mergina, gyvenanti kurorte, popietėmis plaukiojanti jachta ir turinti pačias gražiausias kūno linijas, paslapčiomis gali verkti dėl savo vienatvės. O aš, gyvendama miniatiūriniame kambarėlyje, kiekvieną dieną ruošdama kavą šimtams žmonių, galiu mokytis mylėti save. Aš save lepinu kas vakarą ruošdama mėgstamą vakarienę, pakviesdama pati save į pasimatymus, ilgiems pasivaikščiojimams, padovanodama sau naujus apatinius arba juodos kavos puodelį miesto kavinukėje.
– Ko jums trūksta iki visiškos laimės?
– Aš esu rami ir užtikrinta, jog viskas ateis savaime. Aš turėjau labai sunkią praeitį, apie kurią šiuo metu rašau knygą „Slapti Zofijos dienoraščio įrašai“, tai mane padarė stiprią ir aiškiai žinančią, ko noriu. Dabar aš jau kitokia: laiminga, nes tai renkuosi pati. Ir nieko nenoriu laukti. Nei rytojaus, nei atostogų, nei vakaro. Noriu mėgautis šiuo momentu.
Vienintelis dalykas, ko trokštu – tai realizuoti save, savo norą kovoti už moteris, jas įkvėpti, rašyti joms ir iš to kažkada pragyventi. Noriu savo gyvenimą paskirti žmonijai ir kažką pakeisti į gera. Noriu įkvėpti nebijoti būti savimi. Nebijoti gyventi savo tikrojo gyvenimo. Nebijoti išjausti, net jeigu kartais labai liūdna. Juk ir to reikia. Taip pat daugiau šypsotis. Mažiau rūpintis smulkmenomis. Mylėti save ir gyvenimą.
Svajoju ateityje turėti sodybą prie miško ir ežero. Mažą, medinę. Keletą vištų. Terasą, kur gerčiau kavą, klausyčiausi muzikos, rašyčiau knygą ir viena akimi stebėčiau savo apsinuoginusį vyrą, tolumoje pjaunantį žolę.
