Prisipažinsiu, jog jaudinausi ir tam puošiausi, nes mano vidus šio įvykio labai ilgėjosi. Ne kokteilio ir ne barų. Aš tik ilgesingai ir vėl mylėjau tą buvimą tarp atsipalaidavusių žmonių. Pasipuošusių moterų. Vyrų porų, švenčiančių meilę ir laisvę. Net tie žmonės, siūlantys savo nelegalių prekių su penktadienio nuolaidomis, man teikė savotišką žavesį.
Gal tik todėl, nes Soho kvartalo gatvėse galėjau užuosti į jas grįžtantį tą keistą, apgaulingą ir kita vertus – įprastą gyvenimą. Negalėjau nustoti šypsotis tamsiam bežvaigždžiui dangui, jog aš ir vėl čia, įvairiausių personų apsuptyje, diskutuoju su broliu, apie tai, kas yra gyvenimas, kuris priklauso mums.
Ir aš visai nenoriu pasakyti ar įrodyti, jog žinau apie ką yra tas gyvenimas.
Ir aš visai nenoriu pasakyti ar įrodyti, jog žinau apie ką yra tas gyvenimas. Kokios jo prasmės. Nes aš nežinau. Įtartinai tikiu, jog niekas nežino, nes prasmės gyvenime yra tiek, kiek jos susikuriame. Aš tik bandydama prisiminti tas dienas, kada jaučiausi jog gyvenu ir esu iš tiesų laiminga, niekaip negalėjau prisiminti dienų, kada, pavyzdžiui, turėjau daugiau santaupų, nei turiu dabar. Ar kažkokių komfortiškų atostogų. Bet mane aplankė tie kitų dienų prisiminimai, kai prieš du metus neturėjau nieko, jokio aiškaus plano.
Tik Švento Pauliaus kvartalų skersgatvius, turtinguosius, aukštakulnius ant savo pėdų, traukinio bilietą, kitos dienos rytą vežantį pajūrio link ir žinojimą, kad neturiu darbo. Kada jaučiausi it „Titanikas“ filmo pagrindinis veikėjas Džekas, kuris gyveno be jokio tobulai suprogramuoto plano, tik tosto metu tarė – „Kad nei viena diena nepraeitų veltui“.
Prisiminiau ir kitas dienas. Kad ir tą rytą, kai su praėjusios dienos vakarą sutiktu vyru mes kitą rytą pusryčiavome musulmonų šeimos kavinukėje. Aktoriumi, iš Kanados. Kuris man papasakojo apie Vankuverį. Grouse kalną ir iš ten matomą kvėpavimą stabdančio grožio panoramą. Ir mūsų dar šiek tiek trukusią draugystę, kurios metu aš jaučiausi į meilę be atsako įklimpusi iki ausų ir kuri man suteikė galimybę vaidinti britų filme.
Apskritai, vakar aplankė prisiminimas, jog gyvenimas, kuris priklauso man, visai neturi priklausyti tau ar būti panašus į tavąjį. Ir man tai iš naujo supratus pasidarė kur kas lengviau. Mat aš jaučiu, jog metams bėgant mes sau susikuriame per daug ribojančių taisyklių. Laisvė mums tampa kažkuo panašiu į nuodėmę, todėl mes darome viską, kas mus atitrauktų nuo galimybės įvykti atsitiktinumui. Atsitikti stebuklui.
Mes išmokstame skubėti, nes taip dabar madinga kaip kad paskola brangiam automobiliui. Ir atostogas susiplanuoti taip, jog neliktų laisvo pusdienio pasivaikščiojimui be aiškios krypties, va šiaip sau, niekur nebėgant.
Tiesiog panorau paklausti savęs ir tavęs:
– O kur dingo tas sekmadienis, kurio rytą tu eidavai gerti kavos be nešiojamo kompiuterio ir valgyti savo taip mėgstamų baklavų? Tos pačios dienos pasivaikščiojimas be paskubų parke arba menų krautuvėlėje, kurioje paskutinį kartą susipažinai su režisieriumi iš Niujorko? Kaip apie tavo karštos vonios terapijas? Arba tuos vieno kąsnio užkandžius, kuriuos su meile ruošdavaisi tik sau ir kuriuos skanaudavai prie „Seksas ir miestas“ serialo? Ar esi tikra, jog tavo gyvenimas iš tiesų priklauso ir tau, bet ne tik tavo partneriui, darbdaviui, šeimos lūkesčiams, visuomenės stereotipams?
