Pačios Lietuvos grožio. Galimybės neskubėti, o pietų pertrauką praleisti ramioje kavinukės terasoje. Galimybę pasiekti karjeros aukštumų daug lengviau nei miestuose gigantuose, kaip kad Londonas.
Aš esu girdėjusi begales nusiskundimų iš pažįstamų ir draugių, kaip sunku Lietuvoje gyventi. Kokios čia blogos algos. Kokie rūstūs žmonės. Bet man, kaip londonietei, labai įdomu palyginti kultūrų ir gyvensenos skirtumus. Ir galbūt.. Tuo pačiu kažkiek liūdna, kaip dauguma nemoka mėgautis smulkmenomis, bet visuomet randa laiko zyzti, kad viskas negerai, užuot stengęsi taip, kaip stengiasi išvykėliai, dirbantys užsienyje.
O iš ko tai kyla?
O iš ko tai kyla? Iš tos beprasmės konkurencijos. Turėti vardinę rankinę. Naują automobilį, geresnį nei kaimyno. Nišinius kvepalus, kad būtų galima pasigirti jų pavadinimu. Ypač ši konkurencija yra juntama tarp moterų, ir Lietuvoje ji jaučiama tiesiog vaikštant gatvėse.
Tiesa, visai neseniai klausiausi tinklalaidės, kurioje viena moteris tarstelėjo, jog prieš tūkstantį metų kažkas pasielgė itin gudriai, supriešindamas moteris ir įžiebdamas tarp jų konkurenciją, mat jis žinojo, jog jeigu moterys susivienys, jos užvaldys pasaulį! O ir aš pati, vos grįžusi, skubėjau į rūbų parduotuves išsigandusi, kad staiga patekau į merginų, ką tik nulipusių nuo podiumo, vakarėlį. Tik kažkodėl jų akyse nebuvo šypsenų, žaidžiančių tarpusavyje. Tik apdairūs, nužiūrintys žvilgsniai.
Tą akimirką paslapčia prisiminiau Londoną. Momentus, kada moteris nusišypso moteriai. Parduotuvėse pataria, ar pirkti tą suknelę. Ar tiesiog, tą moterį, kuri man einant į darbą stabtelėjo ir tarė: „Kitame gyvenime norėčiau gimti tokia pat graži, kokia esi tu.“
Ir staiga susimąsčiau: kokia to prasmė? Bandymas pasirodyti. Pasipūtimas. Smakras aukščiau kaktos. Ar čia dėl tų vyrų, sėdinčių praskėstomis kojomis ir apsimetančių pasaulio valdovais, akies krašteliu nužiūrinčių kiekvienos praeivės sėdimąją? Nejaugi... Ar daugiau tikrai nėra ko aptarinėti, tik kitų žmonių gyvenimus?
Kita vertus, labai džiaugiuosi, jog tiek daug lietuvių jau yra pakeliavę ir pagyvenę užsienyje. Labai džiugina ir faktas, kiek daug emigrantų sugrįžta keisti šį kraštą, parsiveždami naujų verslo idėjų, atmerktas akis, praplėstą požiūrį ir supratimą, jog Lietuvoje tikrai nėra viskas taip blogai. Jog diskutuoti galima ne tik aptarinėjant, kas ką padarė, kaip „nusivažiavo“, bet ir apie knygas, asmeninius pasiekimus, atradimus, esminius gyvenimo lūžius, saviugdą, maistą ir stilių.
Man pačiai gera sėdėti čia, dabar, šioje akimirkoje, ir šypsotis matant, kaip Lietuva greitai auga ir tampa pasaulietiška Vakarų šalimi. Kaip naujai besikuriančios darbovietės įvertina savo darbuotojus ir jų sugebėjimus kylančiomis algomis. Ir kad pagaliau keičiasi Lietuvos autoritetai, nes tuštučių kartą keičia perversmą skatinančios, garsiai apie problemas ir visuomenės opas kalbančios asmenybės.
