Ir mano nuomonė apie kūną visiškai nepasikeitė. Aš noriu mokyti jį mylėti. Jį puoselėti. Nepamirštant vidinio pasaulio svarbos. Toliau praturtinant savo vidų knygomis, mokomaisiais filmais, įkvepiančiomis diskusijomis su nepažįstamaisiais, prisėdus puodeliui kavos toje miesto centre esančioje kavinukėje. Išlaisvinant savo sugebėjimus ir hobius, paverčiant juos veiklomis, atrandant savo nutylėtus talentus ir leidžiant jiems žydėti garsiai.
Būtent todėl aš pasiryžau tai išduoti.
Būtent todėl aš pasiryžau tai išduoti. Mintį, kuri ilgą laiką mane maloniai smaugė ir kurią taip ilgai bandžiau savyje užtildyti. Vieną šios vasaros vakarą aš nusprendžiau prisėsti priešais kamerą ir savo sekėjoms bei kitoms moterims papasakoti, tekstais aprašyti, jog kūnas – tėra kūnas. Jog kūnas – mano sielos namai, mano jaukumas, tvirtybės šaltinis ir todėl jis turi leisti man žydėti bei skleistis.
Taip, aš pasiryžau krūtų didinimo operacijai, nes prieš dvejus metus aš nusprendžiau žengti pirmą savo kelionės į moterį, kuri gyvena manyje, žingsnį, išlaisvinant save. Aš padariau viską, jog galėčiau gyventi gyvenimą, apie kurį kadaise svajojau, nepaisant to, ką vardan to turėjau paaukoti.
Aš pradėjau hormonų keitimo terapiją ir buvau viena iš tų, kurioms nuo to krūtinė neužaugo. Na ir kas? Ar žinojimas, jog esu translytė moteris su berniukiška krūtine, man trukdytų gyventi? Tikrai ne. Netrukdytų ir mano partneriui. Nė vienam iš jų, kuriuos turėjau ar turėčiau. Nes aš – ne tik mano krūtinė. Todėl save ir kitas moteris vertinu ne pagal jų krūtinės dydį.
Aš to tikrai nedarau dėl kitų. Ir ne dėl tų vyrų, kurie mane nuolat persekioja komentarų skyrelyje savo šlykščiais žodžiais. Ir ne dėl kitų – jog kažkam labiau patikčiau ar manęs labiau norėtų. Tai pasiryžau daryti dėl savęs. Dėl to, jog jausčiausi visavertiškai sau ir dar labiau grožėčiausi savo kūnu. Jog galėčiau mėgautis bralečių parduotuvėmis ar dienomis, kada įsmukusi į džinsus, nuogomis krūtimis tapyčiau ir akimirkai dirstelėjusi į veidrodį nusišypsočiau joms, savo speneliais žvelgiančioms į mane.
Aš noriu šios puošmenos.
Aš nesiryžčiau tam, jeigu turėčiau bent A dydžio krūtinę. Bet aš noriu šios puošmenos. Savo kūną kurti kaip namus mano moteriškai sielai. Ir jeigu turiu tokią galimybę – kodėl turiu jai sakyti ne?
Gyvenimas man per trumpas, jog vaikyčiausi kažkieno man taikomų taisyklių. Kitų norų ir bandymo sutilpti į kitų nuomones. Man nebe įdomu, kam esu įdomi ir kam patinku, nes tik aš žinau, kas aš tokia ir jeigu tuo, kuo esu ir savo gyvenimo kelione galiu įkvėpti kitiems žmonėms drąsos, atvirumo sau ir pasitikėjimo savimi – aš laiminga. Nes tai ir esu aš.
Krūtys – tik mano būsimos draugės, su kuriomis nekantrauju susipažinti.