Jai suprantama, kodėl ne viena moteris, susilaukusi vaikų, ima laikytis radikalių taisyklių – bent pirmaisiais mėnesiais užsidaryti namie ar nežindyti kūdikio viešumoje ir imti kalbėti daugiskaita apie save bei savo „angelėlius” ar „stebuklėlius“.
Pati šiemet sūnaus susilaukusi Beata sako taip nesielgianti, priešingai – neseniai pradėjo filmuotis naujajame TV sezone, rūpinasi žurnalo leidyba, rašo savo tinklaraštyje, susitinka su draugais, neatsisako pasimėgauti kava ir nenustojo keliauti. Bloga mama jos tikrai nepavadinsi – ji turi būdų parodyti meilumą nuolat besišypsančiam ir džiaugsmingai krykščiančiam sūneliui Hariui.
Pagrandukas šeimoje – lyg desertas
Trečias vaikas Beatai nebuvo „netyčiukas“, nors, atrodo, jauna pora, turinti du jau ūgtelėjusius vaikus, galėtų mėgautis gyvenimu. Juoba kad nei jai, nei sutuoktiniui Tomui Nicholsonui veiklos netrūksta – televizija, žurnalas, knygos, tinklaraštis, šeimos restoranai, kelionės – jei ne poilsinės, tai bent į vyro brito gimtinę.
Pašnekovė pirmiausiai siūlo mesti iš galvos daugiavaikės mamos įvaizdį. Anot jos, Londone trys vaikai šeimoje yra absoliuti norma – panašiai tampa ir mūsų šalyje. „Lietuvoje vis dar užsilikęs, nors ir pasikeitęs, tas įvaizdis… Kai aš augau, niekas iš mano draugų, klasiokų nebuvo iš trijų vaikų šeimos. Sovietinis standartas buvo du arba vienas vaikas.“
Beatai du vaikai šeimoje visada atrodė mažai – juk paaugusi trijulė yra puiki kompanija! „Gyventi sau? Turėdamas vaikų negyvensi sau. Sakoma, kad esi laimingas tiek, kiek laimingas tavo nelaimingiausias vaikas. Visada žinojau, kad norėsiu trečio vaiko. Pirmieji du gimė iki trisdešimties metų, tad turėjau pakankamai laiko trečiam“, – pasakojo ji.
Nors ir seniai galvojo apie trečią atžalą, televizijos laidų vedėja nusprendė palūkėti, kol pirmieji du paaugs. Auginti vaikus pametinukus, anot jos, yra darbas, o ir amžius nevertė skubėti.
„Amžiaus skirtumas tarp vaikų turi ir privalumų, ir trūkumų. Dabar Haris yra kaip desertas ir vaikams, ir Tomui, ir man. Jei nebeturėsime daugiau vaikų, jis turbūt augs kaip vienturtis. Kažkur skaičiau, kad tretieji turi daugiausia pasitikėjimo savimi, nes nuolat maitinami dėmesiu.“
Mama džiaugiasi Izabelės ir Jurgio draugyste: „Jie kartu žaidžia, bendrauja – visą laiką kartu, labai faina!“ Vyresnėliai taip pat gerokai palengvina motinystę – prireikus padeda prižiūrėti brolį. Jei norisi nueiti į dušą, išsidžiovinti plaukus, pasportuoti, jie pabūna kartu, palinksmina Harį, pavyzdžiui, Jurgis pagroja dūdele ar gitara.
Pašnekovė tikino, kad nė vieno vaiko nebuvo sunku auginti, priešingai, ji tai laiko nuostabiausiu atsinaujinimu, galų gale, viskas gyvenime priklauso nuo požiūrio, nusiteikimo ir prioritetų nusistatymo. Beata siūlo nesureikšminti ir vietos, kur auginami vaikai, nelyginti, kur lengviau tai daryti – Didžiojoje Britanijoje ar Lietuvoje.
„Vaikas auga ne kažkur visuomenėje, o šeimoje ir namuose. Namai ar Londone, ar Vilniuje yra tas pats. Jis sėdi tokioje pačioje automobilio ar maitinimo kėdutėje, taip pat eina į parką. Tiesą sakant, su Izabele ir Jurgiu buvau gana atsipalaidavusi. Jie buvo ramūs vaikai, auginau panašias metodikas taikydama ir nedariau jokios problemos.“
Tiesa, žurnalistė pripažino, kad skirtumų būta. „Londone vaikus auginau kaip tikra mama londonietė. Didmiesčio infrastruktūra tam pritaikyta, vyksta įvairūs užsiėmimai. Labai džiaugiuosi, kad savo vaikus auginau Londone. Šitas vaikas auga kitaip. Nevaikštau po parkus, neinu į visokias tarpusavio pagalbos grupes. O kita beveik nepasikeitė. Naudoju tą patį vežimėlį, kėdutę, maitinimo kėdę, kai kuriuos kitus daiktus. Tai tik parodo, kad vaikui nereikia daug“, – tvirtina pašnekovė.
„Valgykite, ką norite!“
Neseniai pasidalijusi nuoroda į rašinį apie kūdikių žindymą viešumoje Beata savo paskyroje socialiniame tinkle „Facebook“ sukėlė tikrą komentarų audrą. Vienoms mamoms atrodo natūralu patenkinti savo mažylio poreikį pavalgyti tuomet, kai jis nori, – namie, prekybos centre ar parke, kitos ne tik aiškino taip nedarančios, nes žindymas esąs per daug intymus dalykas, bet ir puolė žindančiąsias, esą jos trikdo ar net įžeidžia aplinkinius.
Beata neslepia pati nemėgstanti žindyti viešai, bet dėl kitų priežasčių, ir suprantanti mamas, kurios to drovisi – lyg, pavyzdžiui, dėvėti perdėm atvirus drabužius. Tačiau aplinkiniai, jos įsitikinimu, turėtų mažiausiai rūpintis, kaip ir kada moteris maitina savo vaiką.
„Štai buvau susitikusi su dviem draugėmis mamomis. Aš pati nemėgstu maitinti viešai, bet tai yra fiziologinis dalykas – mano krūtinė gana didelė. O draugės kuo puikiausiai maitino savo kūdikius. Žmonės nežino, kaip priimti dalykus, kokie jie yra. Mūsų visuomenės bendra liga – nemokėjimas leisti kitam būti. Dauguma mėgsta kitiems pavadovauti, pamokyti, įsikišti į kito gyvenimą. Vakarietiška tradicija – tiesiog leidi kitam būti. Turėtume išmokti taip gyventi, nes kai kišiesi, darai meškos paslaugą ir sau.“
Išeiti iš namų, bent jau kol mažylis nevalgo jokio kito maisto, kai kurios mamos tikriausiai vengia ir dėl to, kad viešumoje trūksta vietų ir pamaitinti, ir pervystyti kūdikį. Italijoje greitkeliuose kiekvienoje degalinėje tam įrengta atskira patalpa, panašiai ir Prancūzijoje. Vokietijoje net kai kuriose parduotuvėse stovi stalai kūdikiams pervystyti, greta padėta įvairaus dydžio sauskelnių, servetėlių ir kremo paraudusiai odai, Brazilijoje prekybos centruose gali rasti ir gana prabangiai įrengtų kambarių.
Mūsų visuomenės bendra liga – nemokėjimas leisti kitam būti. Dauguma mėgsta kitus pamokyti, įsikišti į kito gyvenimą. Vakarietiška tradicija – tiesiog leidi kitam būti.
Lietuvoje specialios patalpos kūdikiams pervystyti ar pamaitinti įprastos nebent prekybos centruose. Tačiau pašnekovei tai neatrodo priežastis užsidaryti tarp keturių sienų, kol vaikas nustoja valgyti mamos pieną ir išauga iš sauskelnių.
„Dauguma mamų pačios maitina iki metų. Tie metai taip greitai praeina, kad net nepastebi nepatogumo. Haris man – jau trečias vaikas. Esu aktyvi, nebūna tokių etapų gyvenime, kad neturėčiau ką veikti ir išeičiau visai dienai į miestą. Viskas suplanuota ir suskaičiuota.
Ryte nuvežiau vaikus pas mergaitę, kuri žaidžia su jais tenisą, tuomet ėjau pasportuoti, Hariukas pamiegojo, atsakiau į laiškus, jis atsikėlė, nusiprausiau. Tada važiuoju į prekybos centrą, į susirinkimą darbe, grįžtu namo, pagaminu valgyti, einu į parodą. Nebūna taip, kad atsikelčiau ir: ką čia veikti, išeisiu dabar į miestą kokioms aštuonioms valandoms… Jei kam nors taip būna, galima prisėsti parke ant suoliuko ir pamaitinti, nėra jokios problemos.“
Tiek požiūris į žindymą viešumoje, tiek jaunų mamų elgesys ir įvairūs įsitikinimai, Beatos požiūriu, priklauso nuo išsilavinimo.
„Mane labiausiai erzina neišprusimas ir tamsumas. Yra visokių gandų: kad negali kavos gerti, nei braškių, nei mėlynių, nei varškės valgyti, tik prėską maistą… – gurkšnodama įprastą juodą kavą, juokėsi ji. – Viena mergina man net parašė: „Beata, kaip jūs dabar… Dedate tiek nuotraukų… Ar tikrai jūs viską valgote? Aš valgau tik prėskus troškinius…“ Atsakiau: „Atsiprašau, bet būsiu griežta – valgykite, ką norite, yra pilna knygų, galima paskaityti ir apsišviesti, o ne tikėti tuo, kas parašyta forumuose.“
Bet priežastis, kodėl dalis mamų nukrypsta į tokį radikalizmą, televizijos laidų vedėjai suprantama. Jos žodžiais, gimus vaikui moteriai atsiveria tikroji gyvenimo svarba. Dažnai nutinka, kad iki tol jai niekas nėra taip stipriai rūpėjęs, ypač jei iki tol nebūna pasiekusi pilnatvės šeimoje, meilėje, profesiniame gyvenime. Kūdikis užpildo jos visą gyvenimą ir daugeliui suteikia tikrąjį savo vertės ir prasmės gyvenime pajutimą.
„Nieko nėra blogo, jei moteris į tai susikoncentruoja“, – sako Beata. Kaip ir, jos manymu, kai kurių žmonių pašiepiami epitetai: „angelėlis, stebukliukas“, kuriais nereta mama apiberia savo kūdikį, įprotis apie vaiko gyvenimo procesus kalbėti daugiskaita (augame, sergame).
„Aš nesu tokia, nors kartais gal ir pasakau… Bet puikiai mamas suprantu, nes joms kūdikis tampa visu gyvenimu, taigi normalu, kad taip norisi kalbėti. Vienos pirmus vaiko gyvenimo mėnesius neišeina iš namų, kitos bijo vairuoti… Daug yra dalykų, gal kada parašysiu knygą apie tai – kad sveiko proto visiems įkrėsčiau“, – šypsodamasi pasvajoja pašnekovė.
Anot jos, nieko blogo, jei moteris susikoncentruoja į kūdikį, kaip tik turėtume jas palaikyti, bet kartu moteris turi neprarasti savęs, nes laiminga mama lygu laimingas kūdikis ir atvirkščiai. „Šia tema galima kalbėti apie daug dalykų, tai lyg šaukštu ežerą išsemti. Bet kartu žinau, kad man visuomet vidurio kelias geriausias, nesu linkusi į kraštutinumus“, – apibendrino Beata.