Gal tai tik aistra, susižavėjimas. Stengiuosi mąstyti blaiviai, bet sunkiai pavyksta. Mūsų santykiai yra tik draugiški, neperžengiame ribos, tačiau pastaruoju metu vos laikausi. Neseniai jis prisipažino, kad myli mane. Ar leisti sau mylėti šį vyrą? Norisi apsaugoti save nuo stiprių jausmų, jaučiuosi atsakinga už jį ir už savo vyrą. Esu labai sutrikusi. Gal man nutraukti kuriam laikui šią savo veiklą, kad nesusitiktume su tuo žmogum? Tai būtų labai sunku, tačiau dėl širdies ramybės gal tai teisingiausias sprendimas? Jolanta.
Ar tikrai Jūsų širdis nurims, Jolanta, jei uždrausite sau matytis su tuo žmogumi, o kartu nutrauksite jums mielą laisvalaikio veiklą? Greičiausiai tai bus tik išorinis problemos sprendimas, laikinas ir neveiksmingas, jei išties nesate tikra, kad tai - tik susižavėjimas, aistra. Esate tokio amžiaus, kai žmogus paprastai jau neblogai pažįsta savo poreikius, vertybes. Jei jau trečius metus bendraujate su tuo žmogum, jei jūsų jausmai nesikeičia, o kaip kad rašote, tik stiprėja, veikiausiai jie nėra idealizacija ar eilinis susižavėjimas, būdingas paauglystei ar ankstyvai jaunystei. Rašote, kad jaučiatės mylima savo vyro, bet pabandykite užduoti klausimą sau: ar pati mylite savo vyrą? Jei taip būtų, tokie pakankamai gilūs jausmai ir santykiai su kitu žmogumi vargu ar užsimegztų.
Tvirtinate, kad savo santuoka esate patenkinta, bet gal ramybė ir harmonija laikosi tik todėl, kad išstūmėte iš gyvenimo svarbią savo asmenybės dalį? Žinoma, ramybė, stabilumas yra svarbios vertybės, bet iš Jūsų laiško nesunku suprasti, kad pastaruosius 3 metus, nuo tada kai sutikote tą žmogų, ramybės kaip tik labiausiai ir stokojate. Galbūt tai, ką vadinate ramybe, yra veikiau prisitaikymas, suteikiantis patogumą, o ne tikroji pilnatvė?
Galbūt neatsitiktinai visa tai įvyko, kai jums netoli 40. Sulaukus tokio amžiaus, psichinės energijos kryptis pasisuka labiau į vidų. Pirmoje gyvenimo pusėje paprastai būna labai svarbus gerovės kūrimas, profesinis įsitvirtinimas, siekis atitikti „gero gyvenimo“ standartą ir t.t. Siekdami šių „išorinių“ tikslų, neretai pamirštame save, neįsiklausome į savo norus, svajones, kurie neretai atrodo kaip visiška avantiūra, niekaip nepagrįsta rizika, negarantuojanti patogumo ir komforto. Ateina laikas, ir mes atsigręžiame į save, savo norus ir jausmus, iki tol nustumtus gilyn. Tik gerai įsiklausę ir pasiruošę priimti viską, kas beiškiltų, galime suprasti, kad galbūt gyvename ne visai taip, kaip kviečia gyventi mūsų siela.
Pabandykite pagalvoti, ko Jums trūksta ar yra per daug, kuo esate nepatenkinta santykiuose su vyru ar savo gyvenimu apskritai, ko ilgitės ir apie ką svajojate, net jei tai atrodo neįmanoma ir nerimta? Ką tokio matote tame žmoguje, kad negalite nurimti? Kokių savo stiprių jausmų bijote: meilės, pykčio, nusivylimo, gėdos, skausmo, kaltės? Galbūt tai, ką suprasite, padės Jums visai naujai pažvelgti į santykį su savo vyru ir į savo gyvenimą šeimoje. O galbūt įsitikinsite, kad kitas santykis nėra trumpalaikis nereikšmingas susižavėjimas. Kad ir ką nuspręstumėte, nepamirškite, kad neišgyvendama jausmų, juos užgniauždama, niekada nejausite nei tikro gyvenimo džiaugsmo, nei ramybės, kurios siekiate.
