Kai „Lietuvai pagražinti Vilniaus draugijos“ ir „Žaliuojančios Vilnijos“ draugijos aktyvistų pakviesti, išvykome pasidairyti po Lietuvos dendroparkus, botanikos sodus ir medelynus, pirmiausia kelias vedė į Skinderiškį. Kai čia svečiavomės, dauguma dendroparko medžių buvo dar visai žali, tarsi nė neketindami keisti rūbo prieš atkeliavusį naują svečią – rudenį. Tačiau dabar, įsivaizduokime, jie tviskėte tviska įvairiausiomis spalvomis: kuris auksaspalvis, kuris raudonas, o kuris išvis margut margutėlis. Prie tradicinių medžių apdarų rudenį jau įpratę esame, mat puikiai žinome, kas kokia puošmena mūsų žvilgsnį patrauks, o štai Skinderiškyje ir apstulbti galima – juk čia šitiek iki šiol neregėtų medžių ir krūmų, ir jų drabužėliai kitoniški...
 |
| M.Jankutės nuotr./Skinderiškio dendroparko akmuo |
Labiausiai džiugina raudonojo ąžuolo lapų rausvumas, juodųjų riešutmedžių geltonis, oranžiškai – raudonai – ruda karpytalapio žagrenio laja... Keisčiausių formų ir pavadinimų, vis kitokiais rudenio raštais pasidabinusių augalų šiame daugiau kaip 100 hektarų ploto parke – kelios dešimtys tūkstančių. Vien jų veislių, rūšių ir formų – gerokai daugiau kaip tūkstantis. Daugelį Skinderiškyje vešinčių augalų galima išvysti tik botanikos soduose, o esama ir tokių, kurie auga tik čia, ir niekur kitur. „Jeigu jau Kaltenis neužaugino, gali nesistengti...“ – išgirstu už nugaros dviejų bendrakeleivių pokalbio nuotrupas. Aišku, šį sakinį ištaręs vyras teisus: dendrologinio parko įkūrėjas Kęstutis Kaltenis padaro viską, kad tik jo norimas turėti augalas čia augtų. Nepasiseka – vadinasi, Lietuvos žemelė – ne jam... Kur, sakykite, teko matyti žiemą po atviru dangumi augantį kaktusą? Mūsų šalyje – niekur. O Skinderiškyje – auga. Netoli Kęstučio namo, akmenų užuovėjoje ir globoje...
Šis dendrologinis parkas, įsikūręs buvusio Skinderiškio dvaro ir kaimo vietoje, savo dendrologine verte prilygsta botanikos sodams. Jo puoselėtojas miškininkas Kęstutis Kaltenis sumedėjusius augalus surinko čionai iš įvairiausių pasaulio kraštų. Daugiau kaip 300 augalų rūšių yra kilę iš Japonijos bei iš Tolimaisiais Rytais vadinamos Rytų Azijos dalies, apimančios Rusijos Tolimuosius Rytus, Kiniją, Korėją. Maždaug 250 rūšių atvežta iš Šiaurės Amerikos, nemažai augalų atspindi Europos ir Kaukazo dendroflorą. Yra čia kelios dešimtys medžių bei krūmų, atkeliavusių iš Sibiro ir prisitaikiusių prie jo atšiaurių klimatinių sąlygų. Neveltui šis parkas ir padalintas į „geografines zonas“, auginančias skirtingas augalų grupes: Europos, Sibiro, Kaukazo, Vidurinės Azijos, Kinijos – Japonijos, Šiaurės Amerikos rytų ir Šiaurės Amerikos vakarų. Jo teritorijai, beje, priklauso ir trijų dešimčių hektarų plotą užimantys Šušvės užtvankos vandenys. Ir tvenkiniai, ir sausuma – pusiasaliai, salos, įlankos – harmoningai derinasi tarpusavyje, sudarydami nedalomą visumą, dar papildytą natūralių Šušvės upės želdinių.
 |
| M.Jankutės nuotr./Viena iš daugelio parko skulptūrų |
Net nesitiki, kad visas šis grožis – vieno žmogaus širdies ir darbo vaisius. Miškininkas Kęstutis Kaltenis sakosi visada be galo mylėjęs medžius. Nenuostabu – juk miškininkais buvo ir jo senelis, ir tėvas. Iš pradžių darbavęsis Raseinių rajono Paliepių girininkijoje, vėliau nusprendė savo svajonei – dendrologiniam parkui – paieškoti tinkamesnės vietos. Tokios, kuri, prireikus, kiekvienam medžiui galėtų suteikti to, ko jam labiausiai reikia. O tie poreikiai – nevienodi: pirmas linkęs į užuovėją, antras trokšta kuo daugiau saulės pasigauti, trečias – atvirų erdvių mylėtojas, ketvirtas – drėgmės mėgėjas... Jau nekalbant apie iš kitur atvykusius lepūnėlius svetimšalius...
 |
| M.Jankutės nuotr./Rudenį parkas nusidažo raudonai |
Tąsyk Kęstučiui pasirodė, jog tinkama vieta svajonei įkūnyti galėtų tapti prie Šušvės upės esantis Pajieslio kolūkis. Juolab, kad tuo metu jam vadovavo irgi didelis gamtos mylėtojas Vaclovas Vitas. Susėdo vyrai, iš širdies pasikalbėjo – ir netrukus jau gimė būsimo projekto pamatai... Abu entuziastai norėjo regėti Šušvės pakrantes, pasipuošusias retų rūšių medžiais, gausybe tarpusavyje susijungiančių nedidelių tvenkinukų bei didžiuliais rieduliais... Iš dalies šią svajonę įgyvendinti pavyko: ir tvenkinėliai atsirado, ir didžiuliai akmenys parką papuošė... Sunkiau buvo su Šušve – juk ją tuometinė valdžia rengėsi užtvenkti. Kadangi užkirsti kelio šiems planams jau nebuvo įmanoma, bent jau pavyko pasiekti, kad užtvenkta upė prie dendrologinio parko netapo tik liūdna vandens plyne. Buvo suformuota 20 salų ir nerija. Visa tai dabar – tarsi parko dalis.
 |
| M.Jankutės nuotr./Kaštonas |
Ir prasidėjo darbas, vertęs neskaičiuoti, kiek para turi valandų. Rūpėjo čia įkurdinti tai, kas augalijos pasaulyje yra gražiausia, vertingiausia, išskirtiniausia. Skubėta į tuometinės TSRS botanikos sodus ir, pamačius, kokių ten retenybių esama, visokeriopais būdais mėginta jų parsigabenti į Lietuvą. Žinoma, daugiausia buvo atsivežama sėklų, nors Kęstutis ir puikiai suprato, kaip sunku iš jų išauginti medį ar krūmą.
 |
| M.Jankutės nuotr./Vienas iš daugybės egzotinių parko augalų |
Laiškai keliavo į daugelį buvusios TSRS botanikos sodų – į Latvijos, Baltarusijos, Estijos, Kazachstano sostines, Vladivostoką, Maskvą ir kitur, mėginta užmegzti ryšius su pavieniais dendrologais entuziastais. Pamažu paštu pradėjo atkeliauti sėklos – neįkainojama Kęstučio brangenybė. Dendrologinis parkas pamažu plėtėsi.
Šiandien jis – tikrai unikalus, savo įvairove pralenkiantis net kai kuriuos botanikos sodus...
Kęstučio Kaltenio vedini, apėjome pačias svarbiausias parko vietas. Matėme mėgstamiausius jo medžius – klevus. Dabar jie, degte dega geltoniu. Iš Kęstučio lūpų tiesiog pilte pylėsi jų pavadinimai: mandžiūrinis, sidabrinis, triskiautis, šviesusis, korėjinis... „Kaip jis nesupainioja jų vieno su kitu?, - nejučia brovėsi į galvą mintis. – Juk sakėsi turįs maždaug 60 rūšių bei atmainų...“
Kęstutis Kaltenis prisimena, rodos, viską. Net kada koks augalėlis kokiais keliais atkeliavo... Ir apie išskirtines kiekvieno medelio ar krūmelio savybes gali ilgiausiai pasakoti. Skinderiškyje auga dviskiautis ginkmedis, iš kurio pasaulyje gaminami atmintį gerinantys ir nuovargį šalinantys vaistai; asiūklinė efedra – žaliava efedrinui; organizmą stimuliuojantis kiniškas citrinvytis; gyvybines galias stiprinantys eleuterokokai; nervus raminantis kalonapaksas ir gausybė kitų „gamtinių medikamentų“.
 |
| M.Jankutės nuotr./Išskirtiniai parko augalai |
Augalijos žinovai iš mūsų gausaus būrio itin žavėjosi niekur kitur Lietuvos lauke neaugančia japonine kriptomerija, taip pat vieninteliu mūsų šalyje turkiško ir paprasto lazdyno hibridu, aukštaūgiu ailantu, aralijomis ir gausybe kitų retų augalų. Ir, suprantama, magnolijomis. Galima tik įsivaizduoti tą grožį, kuris čia karaliauja, joms paržydus. Net sunku išrinkti, kuri iš jų gražiausia – lelijažiedė ar žvaigždinė, japoninė ar šviesioji... Neveltui šių savo numylėtų medžių Kęstutis Kaltenis augina visą tūkstantį. Tai - jo dovana Lietuvos tūkstantmečio jubiliejui...
 |
| M.Jankutės nuotr./Pasivaikščiojimas Skinderiškio parke |
Tačiau juk neįkainojamą dovaną Lietuvai jis jau yra padovanojęs: šį unikalų gamtos kampelį.
