Pietinėje Antalijos provincijoje įsikūrusios Akdenizo universiteto ligoninės medikai rugsėjo 9 dieną sėkmingai persodino gimdą 21 metų D.Sert, kuriai gimda buvo neįšsivysčiusi iš prigimties. Šis defektas pasitaiko vidutiniškai vienai iš 5 000 gimusių mergaičių.
„Laimė, jaudulys – visi jausmai persipynę“, – sakė namų šeimininkė D.Sert, kurios vyras dirba automobilių remontininku.
„Jeigu Dievas panorės, laikysime kūdikį savo rankose“, – pastaruosius šešis mėnesius ligoninėje išbuvusi mergina sakė palatoje. Ką tik po savaitinio sveikatos patikrinimo sugrįžusi į palatą ji skundėsi jaučianti skausmus.
„Operacijos nebijojau – niekada negalvojau apie skausmą ir kančias, kurias galėjau patirti, – pridūrė D.Sert. – Gimda jau tapo vienu iš mano organų. Laukėme šios dienos.“
Moteris pridūrė jautusi savo šeimos ir artimųjų palaikymą, siekiant įveikti jos negalią.
Ši gimdos persodinimo operacija buvo antroji pasaulyje: 2000 vienai pacientei Saudo Arabijoje buvo persodinta gyvos donorės gimda, tačiau po 99 dienų ją teko pašalinti dėl susidariusių kraujo krešulių, nurodė žiniasklaida.
„Gyva donorė lėmė tam tikrus apribojimus“, – sakė mikrochirurgas Omeras Ozkanas, vienas iš šią operaciją atlikusių aštuonių gydytojų ir septynių asistentų.
„Per tą operaciją gyslos buvo per trumpos anastomozei, todėl gimda nebuvo tinkamai maitinama“, – pridūrė šios komandos ginekologė Munire Erman Akar.
Gydytojai įsitikinę, kad jiems pavyko išspręsti šias problemas. Išimant gimdą iš mirusios donorės organizmo, buvo galima palikti daugiau šį organą supančių audinių ir ilgesnes kraujagysles.
Gydytojai pabrėžė, kad nuo 2000 metų taip pat buvo patobulinti svetimų audinių atmetimą slopinantys vaistai.
Tačiau visišką sėkmę skelbti dar vengiama.
„Operacija buvo sėkminga... (Tačiau) sėkmės sulauksime, jeigu ji pagimdys kūdikį“, – nurodė O.Ozkanas.
„Kol kas džiaugiamės, kad audiniai prigijo“ ir nebuvo atmesti, pridūrė jis.
O.Ozkanas sakė, kad po šešių mėnesių bus galima mėginti persodinti į gimdą embrionus, gautus po dirbtinio apvaisinimo iš D.Sert ir jos vyro lytinių ląstelių, paimtų prieš operaciją.
Išimant gimdą iš mirusios donorės organizmo, buvo galima palikti daugiau šį organą supančių audinių ir ilgesnes kraujagysles.
„Sakyčiau, (bus galima bandyti) anksčiausiai po šešių mėnesių, o galbūt 7–8 mėnesių“, nurodė chirurgas.
Nėštumo metu „gali kilti daug pavojų, įskaitant apsigimimo riziką dėl imunosupresinių vaistų, gimdos augimo sutrikimų, pirmalaikio gimdymo“, sakė M.E.Akar.
Gydytojai nurodė, jog kritiškai svarbu, kad nėštumo metu pacientei būtų galima sumažinti imuninę sistemą slopinančių vaistų dozę.
D.Sert jau prasidėjo menstruacijos – tai yra svarbus ženklas, kad jos gimda veikia.
„Tiriant ultragarsu matome, kad gimdos gleivinė nepriekaištinga“, – pridūrė M.E.Akar.
Gydytojai nurodė, kad moteris gali gyventi be gimdos, tačiau ji gali tikėtis pastoti tik persodinus šį organą.
„Jos yra jaunos pacientės. Jų kiaušidės visiškai normalios, todėl jos tiesiog nusipelnė šios galimybės susilaukti kūdikių“, – pabrėžė M.E.Akar.
Tačiau, jeigu D.Sert pavyktų susilaukti kūdikio, gydytojai būtų linkę pašalinti donorės gimdą, kad nebebūtų audinių atmetimo rizikos.
„Be abejo, pacientė galės rinktis, tačiau aš būčiau linkęs ją pašalinti“, – sakė O.Ozkanas. Jis pridūrė, kad šeima gali norėti antro kūdikio, kurį būtų galima išnešioti toje pačioje gimdoje.
Pasaulyje tik trys klinikos tiria gimdos persodinimo galimybes – Turkijoje, Švedijoje ir Jungtinėse Valstijose.
„Būtume labai laimingi, jeigu suteikčiau vilties kitoms moterims. Noriu, kad jos gautų tai, ko jos ilgisi“, – sakė D.Sert.
