Laida „Nuo... Iki...“ pas Aidą vyko į keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus nutolusį vienkiemį, kuris tik po daugiau nei metų gyvenimo pradeda panašėti į namus, rašoma televizijos pranešime spaudai. Praėjusią žiemą Aida su vyru Barintu ir jų kūdikiu ant rankų sukosi be dušo, su lauko tualetu, betoninėmis grindimis ir, atrodytų, jokios pabaigos neturinčiu remontu.
Prieš atsikraustant į šį vienkiemį pora gyveno prestižiniame sostinės rajone Žvėryne, tėvams priklausančiame bute. Sunku patikėti, kad tokią tremtį į Molėtų rajoną pora pasirinko savo noru. Aida paaiškina – mes tiesiog avantiūristai, abu su vyru ilgą laiką svajojom gyventi gamtoje.
Atvažiavę apžiūrėti šios kaimo trobos jie vieningai nusprendė – imam, kraustomės ir bandom. Tiesa, vaizdelis, kurį pamatė, atrodė nekaip ir tai… mažiausiai džiugino Barintą. Profesionalus virtuvės šefas nujautė, kad būtent jam apgriautoje sodyboje teks dirbti pačius juodžiausius darbus.
Sėkmingas tėvų verslas Aidai buvo savotiškas įkvėpimas, todėl ji septynerius metus praleido užsienyje – restoranų valdymo meno mokėsi Šveicarijoje, o vėliau kurį laiką dirbo Pietų Korėjoje. Azija jai patiko ir galbūt ten būtų likusi ilgiau, jei ne mamos skambutis su pagalbos prašymu. Tuomet verslui Vilniuje vadovavo Aidos sesuo, reikėjo paramos. Sugrįžusi Aida iš karto puolė veikti net pernelyg nepaisydama kitų ir sugebėjo susipykti su kone visais šeimos nariais.
„Pirmi keli metai sugrįžus buvo labai sunkūs. Sesei nepatiko mano noras veikti, ji jautėsi tarsi išstumta. O aš po grįžimo turėjau energijos perteklių, todėl ją nejučiomis nustūmiau į antrąjį planą.“
Aida sako, jog tuomet jai teko išverti ne tik pašlijusius santykius su seserimi. Grįžusi iš Azijos ir puolusi į darbus stačia galva, ji ir save smarkiai ribojo. Gyvendama užsienyje ji ne vienerius metus buvo veganė, o vėliau žaliavalgė.
„Buvau ir fanatiška, ir irzli. Persekiojo nuolatinė nuotaikų kaita ir milžiniška kaltė, kuri užklupdavo, jei suvalgydavau ką nors ne pagal taisykles. Pastoviai norėdavau valgyti, nuolat kramtydavau, net dantis nuo to nutrupėjo. Neturėjau jokio asmeninio gyvenimo ir draugų“, – pirmadienį 20 val. per LNK pasirodysiančioje laidoje „Nuo...Iki...“ itin atvirai pasakojo HBH Vilnius direktorė Aida Čepukaitė.
Taip kažkada didelės pokylių salės HBH centre Aidai buvo tapusios tarsi spąstais be išėjimo. Kasdien sunkiai dirbdama, nuolat ribodama maistą, be draugų ir šeimos palaikymo ji visą laiką leisdavo viena, kol pasiekė visišką dugną.
„Nebežinojau ko griebtis. Gulėjau ir žiūrėjau į lubas, kol supratau, kad atėjo metas kreiptis pagalbos. Paskambinau mamai ir papasakojau, kaip jaučiuosi. Kurį laiką mūsų santykiai buvo atšalę dėl darbo, tačiau ji sureagavo ir aš pradėjau vaikščioti į psichoterapiją. Turėjau labai sunkiai dirbti su savimi. Kasdien. Dažnai pasirodydavo – keli žingsniai į priekį, keli atgal. Tačiau po truputį reikalai pradėjo tvarkytis. Išmokau mėgautis gyvenimu, sukūriau šeimą“, – pasakojo Aida Čepukaitė.