Keletas faktų
Gimė 1966 m. vasario 28 d. Marijampolėje.
Profesija: diplomuota TV žurnalistė (stažas 23 metai).
Veikla: 1987 m. pradėjo dirbti televizijoje diktore. Vedė TV laidą „2 blis“. Nuo 2001 m. pradėjo prodiusuoti ir vesti TV laidą „Bėdų turgus“. 2001 m. pirmą kartą Lietuvoje surengė ,,Žaliojo obuolio“ apdovanojimus. 2002 m. įsteigė labdaros ir paramos fondą „Bėdų turgus“. Yra akcijos „Daugiau saulės, daugiau šviesos“ organizatorė. 2007 m. prie ,,Bėdų turgaus“ fondo atidarė interneto puslapį www.diabites.lt.
Laimėjimai: 2003 m. apdovanota Lietuvos vaikų fondo V. Rasko premija, 2004 m. Santarvės ordinu, 2007 m. Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. 2005 m. „Moters“ žurnalo išrinkta Metų moterimi.
Šeima: ištekėjusi. Su vyru Gintautu Vyšniausku augina tris vaikus.
Kaip gimė mintis surengti labdaros akciją?
Viskas labai banalu ir paprasta. Mes laimėjome konkursą rengti projektą „Parama Gruzijos pabėgėlių vaikams“. Taigi tos poezijos dvasios visai nedaug (šypsosi). Tačiau ši akcija išties labai reikalinga ir prasminga. Gruzijoje su filmavimo grupe praleidome dvi savaites. Susipažinome su daug žmonių, kuriuos sieja vienokie ar kitokie ryšiai su Lietuva. Viską nufilmavome, o reportažus parodėme per labdaros akcijos koncertus.
Turbūt morališkai ši kelionė buvo labai sunki...
Vaizdas kraupus. Žmonės iš užgrobtos Osetijos ir Abchazijos liko be savo gyvenimo, be savo namų su mažais vaikais. Vieni glaudžiasi įvairių centrų, perpildytų sanatorijų patalpose, kiti – palapinėse. Vienam žmogui per mėnesį skiriama 35 litai. Beveik visi gyvena pusbadžiu. Valgo duoną, kurią užgeria vynu.
Operatoriai, filmuodami šias žiaurios realybės scenas, iš kišenių traukė paskutinius centus. Visa grupė išvažiavo su ašaromis akyse – tai, ką pamatėme, kiekvieną sujaudino iki sielos gelmių.
Kiek per labdaros akcijos maratoną „Lietuva–Gruzija VIENA ŠIRDIS“ pavyko surinkti pinigų?
Apie 250 tūkstančių litų, kurie bus skirti paremti karo metu nukentėjusius Gruzijos vaikus. Šis skaičius dar bus tikslinamas, nes neturime visų duomenų iš ryšių operatorių, kiek jie atskaičiuos už tarpininkavimą. Žinau, kad „Lietuvos telekomas“ ir „Omnitel“ priėmė skambučius nemokamai.
Smagu, kad žmonės geranoriškai įsitraukia į labdaros akcijas. Kai per televiziją kone kas savaitę vyksta įvairūs labdaros koncertai, renginiai, gal žmonėms jau ir per gerkles lenda. Tačiau rezultatas yra – labdaros akcijos tampa tradicija, keičiasi žmonių požiūris ir stiprėja žmogiška pareiga padėti likimo nuskriaustiesiems.
Net sunkmečiu?..
Taip. Iš Gruzijos pasikvietėme penkiolikos žmonių folkloro daugiabalsės muzikos grupę „Chveneburebi“, penkias dienas juos išlaikėme savo lėšomis. Pirmas tūkstantį litų paaukojo mano vyras Gintautas, paskui prisidėjo ir kiti verslininkai, draugai, pažįstami. Surinkome penkiolika tūkstančių litų. Juk viskas kainuoja: nakvynė, maistas, transportas.
Labiausiai man įstrigo gruzinų nuoširdumas. Kad ir kur koncertuoja – sostinėje ar provincijoje, jie atidirba „iš dūšios“. Vilkijoje visa grupė grojo pusantros valandos iki prakaito. Žmonės verkė klausydami jų dainų.
Kokį įspūdį gruzinams padarė Lietuva?
Grupės „Chveneburebi“ nariai išvažiavo sužavėti. Lietuvoje, sakė, pasijuto it kosmose. Pamatė tikrą Europą, stebėjosi, kad gali būti tokie santykiai, tokia tvarka, kad parduotuvėse galima nusipirkti, ko tik širdis geidžia...
Praėjusį savaitgalį visa grupė viešėjo mūsų sodyboje. Būtumėte pamatę, kaip kirto lietuviškas dešras, mėsas ir net sriubas. Spėjau virti ir kepti (šypsosi).
Baigėsi viena labdaros akcija. Pulsite prie kito projekto?..
Ne. Dabar trumpam noriu „numirti“, išnykti iš visuomeninio gyvenimo ir tyliai ramiai patūnoti kaip pelytė po šluota. Po viso projekto maratono jaučiuosi išsunkta it citrina. Tai, be abejo, atėmė daug energijos. Išleidusi svečius iš Gruzijos, net apsiverkiau iš nuovargio.
Tai gal vyksite atostogauti?
Taip, į... savo sodybą. Geriausias poilsis man – paimti į rankas gerą knygą, pabūti su šeima, pasikapstyti darže. Nereikia jokio kurorto.
