Vos daugiau nei prieš mėnesį įvyko dar vienas Editos debiutas. Sukūrusi dokumentinių juostų, ji išmėgino jėgas vaidybiniame kine – režisavo vieną filmo „Valentinas vienas“ novelę. Tą, kurioje geriausias draugas – dainininkas Mantas Jankavičius – atsiduria lovoje su geriausia drauge – aktore Agne Grudyte. „Buvo smagu, tikiuosi, ne paskutinis kartas!“ – Edita artistiškai kresteli galvą. O juk artiste ir pati galėjo būti. Pasakoja, į Muzikos ir teatro akademiją ją priėmę, nes matę aktorę, ne režisierę. „Bet man įdomiau konstruoti, nei sėdėti ir laukti, ką suvaidinti pasiūlys kitas žmogus.“
Per filmo „Valentinas vienas“ premjerą, Edita neslepia, jaudinosi. Atrodo, kas čia tokio – premjera, kaip ir televizijoje, bet kai reikėjo nulipti laiptais, sako, kojos drebėjo: „Pasijaučiau lyg muzikos mokykloje per baigiamąjį egzaminą – tada irgi viską pamiršau, natos iš galvos išgaravo, pirštukai tik dreba... Vis ta atsakomybė!“
Ar pažįsti tokį jausmą: lovoje su geriausiu draugu?
Buvo mano gyvenime tokia istorija – tik aš lovos išvengiau. Dėl to ir likome draugais. Prieš dešimt metų bet kam būčiau puolusi į atlapus – nesąmonė, draugystė tarp vyro ir moters tikrai egzistuoja, geriausias draugas niekada nenusitemps tavęs į lovą, jam net minčių tokių nekyla! Dabar nesu tokia tikra...
Ar judu su savo gyvenimo draugu Sauliumi irgi pradėjote nuo draugystės?
Ne, ne, tai visai kita istorija!
Neseniai turėjome svečių – kino operatorius ir režisierius Ramūnas Greičius buvo užsukęs, režisierius Donatas Ulvydas su žmona, mano draugė žurnalistė Rūta Laukaitytė. Iki ketvirtos ryto sėdėjome, šnekėjomės apie įvairiausius dalykus – žmonių santykius, Jeruzalę, kiną... Ir nebuvo akimirkos, kad būtų buvę nuobodu. Prieš penkias su Sauliumi išvedėme šunį ir kalbamės: „Kaip gera taip, be jokio maivymosi, nuoširdžiai, kaip yra. Visi turi ką pasakyti, klausosi...“
Penktą ryto su mylimu žmogumi kalbėtis apie nuoširdumo ilgesį... Tau jo trūksta televizijoje?
Televizijoje žmonės nori būti gražesni, protingesni. Jie ne gyvena, o vaidina gyvenimą.
Ir kam jiems to reikia?
Filmavimo kamera – toks keistas daiktas. Atrodo, ir nesiruoši vaidinti visai, bet atsistoji prieš ją ir tampi kitoks. O paskui ribos išsitrina, žmogus netgi nebesupranta, kad vaidina, realaus gyvenimo tiesiog nebelieka...
Kamera apnuogina, pamato kiekvieną klaidą, niekalą, chaltūrą. Štai dėl ko jie meluoja! Bet jei nesimaivai, esi sąžiningas, kamera tave labai myli.
Karjerą kažkada pradėjai nuo „Ryto rato“, paskui buvo realybės šou „Baras“, „Kelias į žvaigždes“, dabar – „Tūkstantmečio vaikai“, „Auksinis balsas“. Atrodo, projektai tokie skirtingi...
Tačiau formulė visų – vienoda. Juk kiekviename projekte nori išrinkti žmogų, apie kurį visi sužinotų. Patį protingiausią – kaip „Tūkstantmečio vaikuose“, geriausiai dainuojantį – kaip „Kelyje į žvaigždes“.
Vadinasi, žinai, kaip pagaminti žvaigždę?
Prodiuseris Laurynas Šeškus kartais juokauja: „Duokit man, padarysiu.“ Toks pasakymas vyrui tinka, moteriai – nelabai... Negaliu aš atsakyti į šitą klausimą, nes... nežinau, ar tikrai žinau (juokiasi). Bet kad esu prisidėjusi prie kai kurių karjeros, neneigsiu.
Argi realybės šou režisieriai kartais nesijaučia visagaliai? Vienus juk lengva sumalti į dulkes, o kitus padaryti herojais. Kaip nusikratyti to subjektyvumo: tas – patinka, o ano negaliu pakęsti?
Pamenate, pirmajame „Kelyje į žvaigždes“ buvo tokie Rūlė ir Vilija? Aš Rūlę labai mylėjau, o Viliją mylėjau dar labiau. Teko pasirinkti, kuris iš jų gerietis, o kuris – blogietis. Kai Rūlė prisidirbo, parodžiau viską, kaip yra, nieko neslėpiau, nors... galėjau. Vieną kartą kamera mato išmėtytas purvinas kojines, o kitą – tiesiog nusisuka. Pridedi arba atimi – štai tau ir istorija.
Televizijoje darbas vertinamas reitingais, jei projekto nežiūri, vadinasi, tu blogas profas. Tačiau vidinis jausmas sako, gali peržengti ribą ar ne. Pamenu, kai pradėjo kristi „Kelyje į žvaigždes“ reitingai, nusprendėme surasti Radži motiną. Buvo bomba, kai ją suradome ir parodėme motinos ir sūnaus susitikimą bei visą istoriją.
Na, žvaigždės juk tik danguje kabo... O jei nori tapti garsus, turi gerai daryti tai, ką tikrai moki. Jei nori dainuoti, tai ir mokykis, jei vesti laidą – daryk tai tobulai: niekas dar negimė mokėdamas.
O kaip dėl to susitarti su savo sąžine?
Naktimis (šypsosi). Aš nemėgstu meluoti vaikams, kurie ateina svajodami apie karjerą televizijoje. Sąmoningai juos gąsdinu, kad žinotų, ko laukti ir ko tikėtis. Ir vis tiek, juk visko nepasakai, nes ir pats negali žinoti, kokia situacija ištiks. Tik tų kalbų ir perspėjimų jie dažniausiai negirdi, nes labai nori.
Nors, tiesą sakant, gali sau graužtis naktimis, o žmogui – viskas gerai. Ramu. Aną dieną susitikau Radži. Klausiu: „Ir ką dabar darysi susižadėjęs? Vesi?“ „O kodėl ne? – sako jis man. – Imsiu ir vesiu!“ „Išprotėjai? – stebiuosi, – juk tai – santuoka, rimta!“ Paskui pagalvojau, o gal tai ir bus jo laimė, gal jis taip viską įsivaizduoja ir nesuka sau dėl to galvos? Aš griaužiuosi, o jam – viskas gerai?!
Na, dabar kalba išmintis. O juk ir pati buvai jauna...
Tokia ir pradėjau dirbti televizijoje. Mokiausi Muzikos ir teatro akademijoje, buvau kaimo vaikas, reikėjo pinigų. Paskambinau į LNK, sakau, norėčiau kalbėti su direktoriumi. Klausia: „Kas jūs tokia?“ Sakau: „Edita Kabaraitė. Režisierė.“ Nė už ką dabar taip nepasakyčiau! Priėmė administratore, o likus dviem savaitėms iki naujametinės laidos įrašo pasikvietė tuometinis LNK vadovas Paulius Kovas: „Sakei, režisierė? Tai ir režisuok, neturime žmogaus!“
Kaip gyvenau tas dvi savaites, neprisimenu, laidą padarėme, o paskui teko atnaujinti LNK ryto laidą „Ryto ratas“. Vėliau – „Telepica“ su Marijumi Mikutavičiumi, kiti darbai, o tada iš Londono grįžo Laurynas Šeškus, ėmiau dirbti su juo. Kurį labiausiai prisimenu? Visi projektai mane mokė skirtingų dalykų. Jaunai studentei nebuvo lengva suvaldyti šešiolikos žmonių kolektyvą „Ryto rate“, su Marijonu dirbti buvo nerealu – jis darė, ką norėjo, aš – kas man atrodė teisinga. Svarbiausia būdavo sužiūrėti, kad jis laiku atsirastų filmavime (juokiasi).
Iki šiol prisimenu, kaip dirbome „Bare“. Būdavo, baigiasi tiesioginė transliacija, mes imam butelį brendžio, nueinam prie jūros, nusimetam drabužius, susėdam visi į vandenį ir dar kalbam kalbam... Tai – nuostabiausios akimirkos. Iki šiol Palangoje turiu betonkę, ant kurios visada einu pasėdėti, – tada, pamenu, susipykome su montuotoju, vos netrenkiau jam kėde į nugarą, išbėgau prie jūros. Sėdžiu ant tos betonkės, ašaros kaip pupos rieda... Staiga, viena banga tik – ūžt! Sėdžiu šlapia, galvoju: gal ne viskas taip blogai?
Iš projekto „Kelias į žvaigždes“ man visam laikui liks Arūnas Valinskas. Stebėtinas profesionalas, nesvarbu, kad bjauraus charakterio. Jei kas užstrigdavo, turėdavai per galvą persiversti!
Gegužę turėtų pasirodyti mano filmas apie prezidentą Valdą Adamkų. Štai jis – žmogus iš visų įmanomų didžiųjų.
Ar šitaip dirbdama turėjai laiko televizijoje rasti draugų?
Mano bičiulė žurnalistė Rūta Laukaitytė iš tiesų yra antroji aš. Gražiai bendraujame su Merūnu Vitulskiu, su Vilija Matačiūnaite. Tai žmonės, kurie nemeluoja ir prieš kameras nesimaivo...
 |
| Juostos „Valentinas Vienas“ režisieriai (iš kairės): Edita Kabaraitė, Ričardas Marcinkus ir Simonas Aškelavičius |
Niekam nėra paslaptis, kad realybės šou daugiausia kalbų ir žiūrovų reakcijų sukelia nepadorūs, gana intymūs dalykai, kurių kameros lyg ir neturėtų pastebėti. Ar būdavo kartais, kad jaunų žmonių kalbos, elgesys tau keldavo siaubą?
Baisu buvo tik kartą, kai alkoholis išprovokavo muštynes „Bare“. Agresija – ne žaidimas.
Klaidžioja mitas, kad realybės šou dalyviai yra specialiai girdomi. Esą, taip jie lengviau atsipalaiduoja prieš filmavimo kameras...
„Bare“ niekas nieko specialiai negirdė, bet, suprantama, jie visada turėjo galimybę įsipilti. Niekas neprivers gerti, jei pats nenorėsi. Alkoholis atpalaiduoja, tiesa. Užtat realybės šou dalyviai visada rasdavo vietų, kur galima atsipalaiduoti, kai nemato kameros. Yra buvę ir taip: du dalyviai sėdi vidury kambario su buteliu ir geria. Įlekiu pasiutusi: „Ką čia darot?!“ Vienas į lovą nuėjo, o kitas visą vakarą lakstė ir lojo į kameras, kokia aš niekšė.
Būti uždaroje erdvėje nėra lengva, nuovargis daro savo. Būdavo, tekdavo šluostyti ašaras, aiškinti, kad sutartis neleidžia visko mesti ir išeiti. Kartą į Trakus vežiausi Agnę Petravičienę, pietavome, ilgai kalbėjomės. Ji buvo visiškai pasimetusi po konflikto su Radži.
Jei tavo dukterėčia apsispręstų dalyvauti realybės šou, ką jai pasakytum?
Stumti jos tikrai nestumčiau, o ir kitam... Jei matyčiau, kad turi duomenų ir vis tiek išlįs, patarčiau eiti, televizija – lengviausias kelias parodyti save. Tik privalai suvokti riziką ir žinoti, kad turi tiek pat šansų iškilti, kiek ir susidirbti.
Tu buvai bene pirmoji, Lietuvoje įkūrusi aktorių atrankos agentūrą „Editos kastingas“. Ar ji – dar vienas būdas rasti talentų?
Jau sakiau, buvau vaikas iš kaimo, pinigų man niekas nedavė, teko prasimanyti pačiai. Pradėjau dirbti televizijoje, kartu su Donatu Ulvydu kūriau reklamas. Turėdavau parinkti žmones reklamoms, muzikos klipams, masinėms scenoms. Kadangi visai neblogai sekėsi, sugalvojau, kad man reikia kontoros. Dabar „Editos kastingui“ jau dešimt metų.
Juk reikėjo surinkti aktorių banką. Kur ieškojote žmonių, filmuoti tinkamų veidų?
Eidavome į bažnyčią, ieškodavome studentų, klausdavome pažįstamų. Pirmasis mūsų ofisas buvo mano butas. Sueidavome trys merginos – viena fotografuoja, kita renka, trečia – registruoja.
Bėgant metams, poreikiai keičiasi. Kai pradėjome, užsakovai ieškojo šiuolaikiškų, vakarietiškų veidų, dabar – frykų, keistuolių laikas, buvo periodas, kai valdė dredai, tatuiruotės, skustos galvos. Pastebiu pasikeitimų – vėl ieško tvarkingų, gražiai kirptų vyrukų ir gražių merginų.
Ar yra taip buvę: ateina žmogus, o tu suvoki, kad tai – žvaigždė, ypatingas tipažas?
Turime savo mylimukų. Tokių, kuriems kepurę, skrybėlę dėk, skarą rišk – vis tiek bus įdomus.
Tai kokių savybių turi turėti tikra žvaigždė?
Na, žvaigždės juk tik danguje kabo... O jei nori tapti garsus, turi gerai daryti tai, ką tikrai moki. Jei nori dainuoti, tai ir mokykis, jei vesti laidą – daryk tai tobulai: niekas dar negimė mokėdamas.
Kiek metų Merūnas dainavo? Nuo mažų dienų... Kai Jurgita Jurkutė atėjo prašytis darbo į „Mis Lietuvos“ atranką, prodiuseris Rolandas Skaisgirys iškart pasakė: „Tik nepaleiskit jos!“ Visi matė, kad ji buvo geriausia, o po truputį, besimokydama, tapo ir geriausia televizijos laidų vedėja. Taigi, visada reikia žinoti, ko iš tiesų nori. O dar man atrodo, kad kiekvienas žmogus daro stebuklus lygiai taip pat, kaip ir klaidas... Štai toks tas gyvenimas!
